Blogas

Nauji metai - nauji lapai. Aš esu labai laiminga, kad tęsiau savo rašymą be didelių pertraukų ir sustojimų, radau skaitytojus. BET!
Pasirodo mintys neišblėsta ir pasitaikiusi galimybė susikurti savo interneto puslapį tapo viena pirmųjų 2016 metų permaina.

Nuo šiol nauji ir iki šiol talpinti tekstai, bei knygų apžvalgos bus čia . 

Taip pat atsiveria naujos techninės galimybės, laikinti, sharinti, komentuoti. Gyvenant 21a. to juk ne valia ignoruoti.

Visiems skaitytojams linkiu prasmingų 2016 metų.

Lauksiu Jūsų savo asmeninėje svetainėje!

www.valiuke.lt

Praktiškai be pažadų

2015.12.29

Žiema už lango. Kalėdos praeity, Naujieji ateity. Dabar pas tas metas dalinti pažadus, kokių tik nepridalinta buvo, top vienas, tai klasikų klasika – pradėti sportuoti. Sportas mano gyvenime įvyksta kaip apreiškimai, kažkokiais pliūpsniais, tinginystės ir energijos etapais. Man taip ir nepavyko šio pažado įvykdyti nuosekliai, todėl jau daug metų nesižadu. Visi kiti tokie kaip mokytis daugiau, nekritikuoti, nesikeiksnoti, nestresuoti be reikalo, daryt karjeras. Visko sau buvau pasižadėjus, bet gyvenimas dėlioja savo scenarijų. Nebejuokinu tais visais stebuklingais pokyčiais po sausio pirmos. Vietoj to nusprendžiau priimti save, džiaugtis tuo, ką padariau, o ne apgailestauti ko ne. Ne tuose pažaduose slypi esmė, jie sukurti antidepresantų rinkai plėsti, kad būtų daugiau saviplakos entuziastų, kurie sau prisižada visokių vėjų, o tada graužiasi. Aš susitaikiau, kad visada bus gražesnių, protingesnių, fainesnių ir tai priimu, taip kaip ir baisesnių, durnesnių, bei nefainų egzistavimą. Atrasti savo vietą, mano manymu, svarbiau nei konkuruoti su dar mase tokių pačių nesusipratėlių. Taip aš tikrai nesu konkurencinės aplinkos entuziastė. Nesu taikos balandis, suprantu, kad konkuruojama dėl kainų versle, dėl bernų, dėl pelno, dėl daugiau dėmesio, su kolegomis, su draugais katras geriau gyvena ir toliau važinėja atostogauti, visa tai kaip ir adekvatu, bet kai konkuruojama su savimi, kai amžinai esi sau blogas ir blogiausias, tada jau negerai. Vargu, ar gali egzistuoti konkurencinė aplinka, jei kiekvienas save mylės ir glostys, dėka tokių kurie verčiasi per galvą, priverčia ir tokius visiškai relaksinius sėdimąją pajudinti. Tai aš kažkur randuosi tarp tų saviplakos entuziastų ir visiškų relaksuotųjų vidurio.

Kaip aš save mačiau ir įsivaizdavau būdama niolikos, tai dabar belieka tik balsu nusikvatot. Holivudiniai filmai, visokios pusiau sugalvotos sėkmės istorijos, kažkoks bull shit‘as.  Ką jau ką supratau, kad gyvenimas mėto sėkmės ir nuopolių periodus ir žiūri kaip tu išsisuksi. Ar išskysi ar būsi tvirtas.

Mano top frazė kritiniu momentu – „galėjo būti ir blogiau“. Nes na koks bebūtų liūdnas vaizdelis, jis dar labiau liūdnesnis gali būti. Tai man padeda suvaldyti emocijas, kurios remiasi į jausmą vajėzus nebėr ką daryti. Kai ateina nerimo periodas ir kyla kažkokios abejonės, kai nerandu sau vietos, tuomet labai ramiai pamąstau ką aš galiu padaryti. Ką galima padaryti vardan geresnio gyvenimo ar malonesnės savijautos trečia nakties, jei jau sugalvoju tai einu ir darau, o jei ne, tai viskas byla baigta. Žinau, žinau, kaip reaguoja nemažai žmonių. Iškart komentaras, tai ne jau taip paprasta, nesąmonė. Na paprasta nėra. Nėra paprasta iškepti blynus pirmą kartą, nėra paprasta vaikui paaiškinti  kaip vaikai atsiranda. Savaime aišku, kad suvaldyti savyje kylančią destruktyvią jėga nėra lengva. Normalu, kad pasiduodi stresui, abejonėms, desperatiškam išeičių ieškojimui. Romos ir gi per vieną dieną nepastatė. Kartoji ir ramini save tol kol gauni rezultatą, nes aš suvokiau kaip kvaila ieškoti to trečiojo asmens, kuris nugalės viduje tūnantį kritiką. Nei tobulas mylimasis, nei puikiausi specialistai, nei geriausi draugai nenuims tos nežinomybės, sutrikimo. Jie gali padėti, palaikyti ieškojime, bet kaip bebūtų niekas nėra atsakingas už mūsų pačių laimę.

Kartais man pasivaidena, kad aš pataikauju sau. Manau, tai tik iliuzija, nes įprasta labiau matyti vargą, užsiknisimą, nespėjimą, amžina laiko stygių, nei žmogų, kuris mėgaujasi gyvenimu. Tarsi negalima eliminuoti iš savo gyvenimo kažkokių trikdžių, nes principe reikėtų solidarizuotis ir tempti didesnę atsakomybę už save su visais kitais.

Visai ne per Naujus aš daviau sau pažadą, kad kažkaip reikia gi būti laimingai. Ir ieškau tos laimės kartais tik man suvokiamais keliais.

Tu rašai? No way.

2015.12.21

Ne vienas esame girdėję charizmatišką pasakymą – jei gali nedainuoti, nedainuok. Principe nesvarbu dainuoji, tapai, šoki, galioja tas pats. Man tai neveikia. Pastaraisiais metais negaliu nerašyti.

Kodėl aš niekada nešlovinus lietuvių kalbos, kabelius dėliojanti pagal nuojautą ir kelias elementarias taisykles nutariau rašyti?. Rašyti ir ne tik, bet ir pasidalinti?.

Pradžia buvo nuo to, kad labai mėgau skaityti nuo labai senų laikų. Nepamenu net tų laikų, kai skaitymo reikėjo mokytis, tarsi savaime raidės dėliodavosi, ir neteko mikčioti jungiant žodžius. Vėliau knygose atradau daug naudingų dalykų, paauglystėje atsimindama kelias citatas, paskaičius porą gerai vertinamų kūrinių sudarydavau protingos paauglės įvaizdį, bet dažniausiai tai skaitydavau linksmą, pramoginę literatūrą, buvo laikas kai šalia lovos gulėdavo knyga iš serijos, būk laimingas, būk turtingas, būk nuostabus.  Tuo metu turėjau internetinį blogą, viename iš populiariųjų puslapių, rašydavau ir stebėdavau reakcijas, nuomones. Nemeluosiu, kad buvau ypatingai populiari, nes populiarumą ten teikė ne tekstai, o vulgarūs juokai ir piešiniai. Visgi net rašydama paklodes, sulaukdavau visai ne mažo susidomėjimo.

Didelė įtaką iš visuomenininkų, visuomenėje matomų žmonių, kurie dalinasi ne tik naujų rankinių ir šampano fotografijomis, nuomonės, diskusijos – tai visada mane domino.

Rašydama kelis straipsnius į žinomesnius portalus, į pavienius blogus, nusprendžiau sujungti viską į visumą. Laikas nuo laiko, kai atrodo, kad paklydau tarp visų rašančių, kuriančių, gaudavau palaikymo žodį, kas neleisdavo sustoti. Ne kartą būdama emocinėje kryžkelėje ir jau nebegirdėdama savo artimų draugų ir šeimos patarimų, rasdavau, visai svetimo žmogaus mintis, kurios prisibelsdavo iki mano proto ir buvo naudingos. Esu tiek naivi, kad galbūt kokį kartą gyvenime, ši situacija apsisuks, ir aš būsiu tas žmogus, kurio žodžiai bus idėja nusiraminimui, pokyčiui ar kitokiam požiūriui.

Labai keista turėti nepopuliarų internetinį dienoraštį. Tarkim, kai turi sekėjus, kai rašo krūvas laiškų, komentarų, tu gali žinoti, kas yra tavo auditorija. Ar tai jaunos merginos, ar namų šeimininkės, ar vyrų armija.  Man kartais atrodo, kad tarp visų internetinių balsų mano cyptelėjimas nesulaukia net aido. Na bet ką. Kai mane užklumpa nostalgiškas momentas, aš skrolinu savus įrašus ir mintimis grįžtu į įvykius ir emocijas. Neslėpsiu, kartais galvoju – gerai čia parašiau, taip tiksliai, o kartais, mąstau, gal ištrinti geriau. Įsigilinu ir sumąstau, kad iš tų įrašų – graudžių ir komiškų susidaro mano gyvenimas. Būna akimirkų kai sumąstau, kad kasdienybė užspaudė ir nieko nevyksta, bet perskaitau apie ką rašiau, kas buvo anksčiau ir nusprendžiu, kad gyvenimas dovanoja ramybės uostą, prie kurio tikrai turėčiau prisišlieti kuriam laikui.

Kai ateis diena, kai galėsiu nerašyti ir nesidalinti – pasižadu savęs neversti. Tai mano hobis, o jei vieną dieną tai pavirstu kažkuo panašiu į darbą, būtų daugiau nei nuostabu.


Pasikritikuokim

2015.12.14

Vakar prieš užmigdama labai galvojau apie kritiką. Kas yra kritika, kaip ją priimu aš ir kiti, kada ji konstruktyvi, o kada tiesiog nieko verti pezalai su įžeidimo prieskoniu. Patingėjau keltis trečią nakties ir skrabenti pagauta įkvėpimo, tai šiandien bandau prisišaukti mūzą ir parašyti kas liko iš to įkvėpimo.

Aš nesu tas žmogus, kuris mėgsta kritiką, bet esu tas, kuris suvokia, jog reikia vaidinti, kad atseit kritika ugdo ir čia labai vertinga nuomonė, kuri man ateityje bus tokia naudinga, kad tiesiog paklaiksiu iš laimės. Aš niekada nesiginčiju šituo klausimu, bet bandau nuoširdžiai prisiminti, kada nuo pasakytos kritikos pasijutau geriau, kažką reikšmingai pakeičiau. Dažniausiai aš tiesiog susierzinu, numetu tą veiklą ar darbą, pavartau akis ir tiesiog palinksiu, nes tai trumpiausias kelias užbaigti temą. Vietoj kritikos aš prašau idėjų, patarimų, minčių ką keisti, kaip ir ką tobulinti. Va tada akivaizdu, kaip mažai sulauki tos kritikos, nes sugalvoti ir pasakyti kažką protingai, ką būtų įmanoma pakeisti, nėra taip paprasta. Žmonės, savo srities profesionalai, būna žymiai švelnesni ir supratingesni, nei tie pilki cepelinai, kurie nieko gyvenime nedaro ir daryti nenori. Tokie visada pakomentuos, pasisakys ir nepraleis progos pasispjaudyti kvailais žodžiais ir dar būtinai pridės "tai konstruktyvi kritika".

Per tiek kiek veikiau ir ką veikiau, patyriau, kad geriausiai atspindi grįžtamąjį ryšį ne vieno žmogaus nuomonė, o visuma. Svarbu suvokti ar matosi veiklos perspektyva, kur tai veda toliau. Aš labai daug kartų buvau sustojus, numetus, tai ką veikiau. Niekada nekėliau sau aukštų konkurencinių tikslų, nes manau yra kur kas svarbiau rasti savo vietą ir stilių, nei persiversti per galvą, kad užgožti kitus. Manau kritikos suvokimas vėlyvu metu, man asmeniškai padarė labai daug žalos. Buvo momentų, kai girdėti ir pagyras, ir kritiką man buvo nejauku, buvo laikas kai komplimentą priimdavau kaip paguodą. Tarpsniais aš paniškai bijojau kritikos, o didžiausia ironija tame, kad aš pakankamai egocentriškas žmogus ir meile sau niekada nesiskundžiau. Aš nepasakyčiau, kad ta kritika mane išmokė, greičiau tą kritika nulemė, tai, kad tapau vengimo entuziastė ir meistrė. Manau, kad dirbti, turėti ir hobį vardan to, kad būti geriausiai yra taip nuobodu, man žymiai priimtiniau veiklą turėti, nes ji patinka. Manau, kad gyvenime labai sunku nusakyti kas yra gerai, o kas yra blogai, mes labiau galim tai įsivaizduoti, o išmatuoti reikia turėti daug smegenų ir patirties, empatijos ir plataus suvokimo, o tai turi labai retas kritikos ir patarimų fanatas.

Dangstymasis, jog tai tėra nuomonė, aš į tokias nuomones atsakau ignoro nuomone, nes tai juk taip pat nuomonė. Aš neprivalau klausyti dunduko sapalionių, apie tai, kaip turiu gyventi, kokiai politinei srovei prijausti, kur dirbti, kiek uždirbti, ką rašyti, kaip ir kada.

Pamenu, kai tik pradėjau rašyti viešiau, beužgimsiančiu puslapiu pasidalinau viename iš kūrybinių forumų, kuriame man kažkoks pseudo menininkas, o realiai idiotas, parašė, kad tokių nesąmonių jis neskaito, tai mielas kaimo Jurgi, aš tikrai susimąsčiau, kad gal tu teisus ir taip per Marytės plauką vos neužlenkiau šito hobio. Visgi per tą laiką, esu gavus ne vieną atsiliepimą, kad kažkam patiko mano stilius, kažkam patiko tema, kažkam buvo naudingas knygos įvertinimas, tai gi summa summarum daugiau naudos nei negatyvo. Aš nesiekiu literatūrinės premijos, ar įvertinimo už nuopelnus Lietuvai, aš laiminga, jei paskaitęs šį įrašą, kažkoks žmogus užknistas vietinės reikšmės kritikų, prisimins senai turėtą hobį ir vėl prisilies prie jo. Daugelis mano įrašų prašosi redaktoriaus prisilietimo, bet aš gi ne vadovėlį rašau.

Aš mėgau rašyti. Paauglystės laiku rašiau tokiame bangos profilyje, turėjau zebra.lt internetinį blogą. Bet kol mokiausi mokykloje niekada nei viena mokytoja man net pusė žodžio nepasakė, kad pabandyk rašyti, po šiai dienai žiaukčioju nuo reikalavimų interpretacijai. Niekas nesako, kad sudeginti specializuotą literatūrą, bet įkišti žmogų į tokį rėmą ir bausti už bandymą mąstyti, tai yra tiesiog bet kokio kūrybinio potencialo žlugdymas, šiai sistemai aš skirčiau pink floyd  hitą "we don't need no education". Šabloninis mąstymas sukryžmintas su geru įvertinimu už tą mąstymą yra lygus statistiniam „Norfos“ pardavėjui, su didžiausia pagarba. Mąstyti, svajoti, bandyti ir daryti, štai ką turėtų daryti kiekvienas žmogus bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Aš asmeniškai per daug mąsčiau ir svajojau, todėl dabar daugiau bandau ir darau, ir nu sorry jei tai nėra tobula.

Besąlygiškai myli mus geriausiu atveju tėvai, o visi kiti mus vertina už kažką, kartais tas vertinimas džiugina, o kartais labai įskaudina, bet aš nutariau būti lojali savo idėjoms ir mintims, neišsibalansuoti ir pasinaudoti protingų žmonių protingais patarimais. 

Belaukiant švenčių

2015.12.09

Artėja Kalėdos. Toks šventiškas laikas, bet pastaruoju metu, tos Kalėdos vis greičiau ateina, nebelieka net laiko kada jų laukti. Ar mąstau apie Jėzų? Ne. Laikas su šeima, konvertuojasi į kas gamins šventinę vakarienę?. Dovanoms šiemet padariau sąrašiuką ir laukiu momento nusiaubti akropolį, dalį dovanų, ankstesniais metais, jau esu pakavus pakeliui automobilyje,pakeliui į šventinę vakarienę, todėl šiais metais norėčiau to išvengti. Šiaip tikiu, kad kai/jei turėsiu svo vaiką/vaikų tos Kalėdos bus labiau šventiškesės, su Kalėdų senio iliuzija ir vaikišku džiaugsmu, kuriuo paprastai užsikrečiama.
Tas nutolimas nuo Kalėdinės esmės yra persisotinimo rezultatas. Kadaise ir ne taip jau seniai Kalėdos buvo tabu ir galėjai gauti parų, aš turiu omeny sovietmetį. Kai nebuvo sekso, nebuvo dievo ir nebuvo neįgalių. Dabar nebereikia kovoti už teisę švęsti Kalėdas, o kaip visi jau žinom ir patyrėm, kad uždraustas vaisius saldesnis.
Subujojusios labdaros akcijos skirtos gerumui ir socialiniams projektams man kelia dvilypius jausmus. Stengiuosi nebūti Grinču, bet pamenu buvo seni tokie laikai, kai parodydavo TV ekranai kažkokią šeimą, kuriai sunku, žmonės padėdavo ir būdavo toks geras jausmas, kad kažką padarei naudingo. Dabar situacija aukok visiems: vaikams, katinams, senoliams, net aro vyrams, o kai paaukoji, pagalvoji, kad mažai ir gal ne tiems. Apie tokį gerumą, kad senoliui užleidi vietą troleibuse ar eilėje, padedi suskaičiuoti grąžą parduotuvėje, ar kažkam atiduodi mažai nešiotus rūbelius - geriau išvis patylėti. Išlindę klausimus keliantys dokumentai, vienos iš didžiausių paramos organizacijų, man sukelė dviprasmišką jausmą. Kaip ir turėčiau suvokti ir priimti, kad ten dirbantys žmonės gyvena realų gyvenimą su skolom ir paskolom, turi gauti algą, bet norėtųsi, kad paaukoti pinigai padėtų kažkam, o ne nukeliautų į stulpelį administracinės išlaidos, algos ir panašiai. Matydama likimo mėtytus žmones, aš vis rečiau galvoju kaip jiems padėti, aš imu svarstyti kaip jie atsidūrė šitoje situacijoje. Iš kur tie šeši, devyni vaikai, kai žmonės niekada negyveno pasiturinčiai ir neįvyko nieko baisaus, natūralu, kad tiek vaikų išlaikyti ne juokas. Galų gale jie yra ir niekur nedings, norės mokytis, valgyt, apsirengti, pamatyti pasaulio ir jiems reikia padėti, nes moralas nepadės. Tačiau vis gi kodėl pasirinktas šis kelias, kuris jau buvo aiškus, jog bus velnioniškai sunkus, kodėl nepagalvota kaip ir iš ko bus gyvenama. Kodėl aš turiu jausti pareigą, kad kažkas gyventų patogiau, kai žmonės, kurie tuos vaikus į pasaulį paleido be jokio plano, negalvoja apie tai. Aš jaučiuosi blogai, kad tų vaikų galimybės dar daugelį metų bus tokios ribotos. Aš jaučiuosi liūdna, kai kažkas metų metais nelanko savo senų tėvų ir pas juos turi eiti svetimi žmonės su dubeniu sriubos. Kodėl nesukirba širdis, kad žmogus, kuris tave besąlygiškai myli murkdosi skurde ir vienatvėje?. Aš matau siaubingai daug pažeidžiamų žmonių, kuriems reikia paramos per TV ekranus ir retkarčiais susimąstau apie kiek mes dar nežinom, kiek šeimų ir istorijų nepasiekė žurnalistų dėmėsio. 
Gal kiek ciniška ir netinkama Kalėdų proga moralizuoti, tačiau aš tikrai norėčiau palinkėti, kad žmonės taptų atsakingesni už save pirmiausia ir už savo artimą. Aš pabandysiu padėti tam, kam padedu įprastai, paaukoti gyvūnų prieglaudėlei, atiduoti mažai nešiotą ar nenešiotą rūbą, kam jo reikia labiau, bet kartu man ir liūdna, kad tai lašas jūroje ir tą darau labiau genama pareigos ir liūdesio, nei džiaugsmo, kad kažkam padėjau. Stengiuosi galvoti ir padėti ne tik prieš Kalėdas, bandau būti socialiai atsakinga, bet nuoširdžiai tariant vis dažniau noriu užsimerkti, nes apima bejegiškumo jausmas. Vis stabdau save nuo smerkimo, išvadų, bet kartais taip ir norisi paklaust - ką tu sau manei?. Puikiai suvokiu, kad liga ir bėda nesirenka, bet kai kuriuos dalykus gyvenime renkamės patys. 
Kalėdų senio paprašyčiau sveikatos visiems, kad niekam netektų prašyti paramos ir mylėti artimą. 
O sau Kalėdų proga užsisakyčiau daugiau pasitikėjimo savimi, atsikratyti senų nuoskaudų ir žiupsnelio sėkmės, ką bedaryčiau ar kur tik eičiau.

  

Susitvarkius

2015.12.04

Moterys visada norėjo būti deivėmis - grožiu ir aistra gelbėti pasaulį. Ar tai yra kilę iš pasąmonės susilaukti palikuonių, ko pasekoje norima pritraukti patį geriausią patiną, o susilaukus gražių ir stiprių individų užsidėti riebų pliusą, na gal. Sakyčiau tai instinktyvu, primatiška ir nelabai žymi XXI amžiaus asmens pažangą.
Mane žavi ir be galo domina, pokalbiai tema, kodėl vyrai palieka moteris ir savo vaikus. Negirdėjau ir nemačiau diskusijos, kurioje neužgimtų mintis, kad dėl to vyrai dingsta iš horizonto, jog moteris apsileidžia ir jiems pradeda patikt kitos, kurios yra susitvarkusios. Būtent šį sąvoka susitvarkius. 
Ar tikrai santykiai ir santuokos nutrūksta dėl to, kad manikiūrininkė išvyko atostogų ir nusilupo ilgalaikis lakas?. Ar moteris tapo prasta, nes nepataikė su šampūnu ir jai susiriebalavo plaukai?. Papildomas kilogramas, bėrimas ar trauma tampa sveikų santykių kryžiumi?. Nemanau.
Gal iš tiesų reikia pradėti miegoti kaip Paksaitei su makiažu, ar tapti grožio ambasadore, su nieko nepridengiančiu drabuželiu?. Neabejoju vyras mylės labiau. Tik neaišku kieno.
"Susitvarkius" toli gražu nereiškia manikiūro, purių plaukų ir švelnaus pudros atspalvio. "Susitvarkiusios" išeina į konkurencinį karą su kitomis tokiomis pačiomis. Kantriai taupo pinigus krutinės pustumui ir užpakalio apvalumui. Bijo nuvalyti ta pudros sluoksnį, nes po ja žalota veido oda. Jų galvose jų vienintelis pliusas jų grožis, kurio nevalia supeikti.
Iš tiesų kodėl ne vienas vyras pabėgęs nuo savo šeimos namų židinio, atsiduria šių moterų draugijoje?, Manau tik dėl to, kad jos suteikia nerūpestingumą ir laisvumą. Joms nejuntami jokie įsipareigojimai, su jomis nėra problmemų, nes jei jos atsiranda, vieną "susitvarkiusią" pakeičia kita "susitvarkiusi". Taip ir sukasi ratas.
Visi santykiai turi priežastį. Kam dėl smagumo, kam dėl ramios ateities, kam dėl noro įsipareigoti ir saugumo. Naturalu, kad kai eini ilguoju santykių keliu, turi nusiteikt krizėm ir sunkumams. Tačiau supranti, kad atėjus kritiniam momentui, gal būt turėsi tvirtą petį. Labai liūdna, kai pačiu netinkamiausiu metu, tarsi vasilisa išnyra "susitvarkiusi" ir pradeda postringauti savo filosofiją, esą gyveni tik kartą, dabar arba niekada, malonumams negalima varžytis. Tai džiugina, tikiu tai įkvepia gyventi, tol kol tai nauja, vėliau prasmė dingsta ir belieka vėl ieškoti kažko kas stimulioja. Vieni ieško, kiti grįžta atgal prie savo šeimos, jei ten jiems dar yra palikta vietos.
Man labai patinko mintis, kad nėra situacijų, kurioje neveiktų emocija. Nesvarbu ar tai darbo situacija, ar artimo žmogaus pastaba, ar tiesiog žinia iš TV ekrano, visada yra emocija ir asmeniškumas. Kiekviename gyvenime yra tų emocijų, tik pas vienus jos trykšta ir skamba, pas kitus jos ramios ir tylios. Santykiuose būna įvairūs laikai, dar įvairesni tarpsniai, tik aš taip nenoriu tikėti, kad ilgesni plaukai, plonesnis liemuo gali užgožti tokius dalykus, kaip santuoką ir šeimą, kad ir kokius laikus išgyventum.
Aš tikiu meile ir jausmu gerai suprantančiam ir palaikančiam žmogui, bet ne guminės lėlės imitacijai.
Ar artimo netekties akimirkoje, sergančio vaiko priežiūroje bus laiko pagalvoti apie tobulai suderintą stilių, apie atliktą nepriekaištingą depiliaciją?.
Moterį gelbėja įžvalgumas. Yra laikas linksmintis ir puoštis, yra laikas priimti atsakomybę ir išspręsti problemą. Manau protingas vyras pamatęs, kad moteris yra universali ir įžvalgi, neatsispirs jai. Yra tokių vyrų kurie yra kvailesni už bet kurią moterį ir jie tai žino, jiems alergiją kelia protinga kalba, ypač iš moters lupų. Yra vyrų, kurie bijo būti atsakingi ir ieško trumpalaikės globos iš įvairiausių moterų. Kartais nutinka labai neteisingas dalykas ir jie sutinka moteris, kurios jais patiki ir nusprendžia kurti ateitį, kurios net negali būti. Apmaudu, kai ta neužgimusi ateitis stipriai sužeidžia ir nuteikia priešiškai su visais pasaulio vyrais ir visais galimais santykiais.
Aš galiu numanyti, kokie įdomūs pokalbiai vyrauja su Ibelhauptaite, kokiomis idėjomis dalinasi Tiskevič su savo vyru, o palyginimui bandau įsivaizduoti apie ką šneka Bui atėjus į kalejimą su vyru. Bet kas iš to. Svarbiausia, gi būt "susitvarkiusiai", ane?

 

Paryžiau...!

2015.11.15

Pasauli, kur tu eini, vis sukasi mano galvoje. Vieną, atrodo visiškai eilinį vakarą atsigulus ir kietai miegojus, ryte tarsi nubudau naujame pasaulyje. Mes visi žinom kas yra teroras, kas yra ekstremistai, matėm atakas, patyrėm tą siaubą, bet šį kartą šalia visos šios tragedijos, brolis broliui patapo priešu. Kas kaltas?. Kas atsakys ir svarbiausia kas bus vėliau?.Nevaidinsiu išminčiaus, kad iškart mąsčiau konstruktyviai. Užvaldė pyktis, užvaldė keršto troškimas. Dėl viso kalti pasirodė pabėgeliai, kam gi jų čia mums ir betrūko. Bet ar gi nuskurdęs siras su merdinčiu vaiku ant rankų yra ta grėsmė sprogdinanti pasaulio sostines?. Su pabėgelių minia pateko ir teroristų, taip sistema netobula. Tai vienas kelias. Kiti Paryžiaus piliečiai, o prisiminus Breiviką, tai jis tobulosios Norvegijos savas vaikas. Ekstremizmas yra pažiūros. Jas gali turėti lenkas, anglas ar siras. Kiekvienas renkasi mylėti ar nekęsti, toleruoti ar smerkti. Kita pusė tai, kad terorizmui ruošiamasi. Niekas negimė teroristu. Žuvis pūna nuo galvos.  Nukauti vadeivas, sugriauti štabus, sunaikinti finansavimą - tai yra gelmė iš kurios išeina teroro pasekmės šiandien, kruvinasis Paryžius. Tie vargšai bėgantys nuo teroristų, nėra terorizmas. Nėra sudėtinga juos susodinti į lėktuvus, valtis, automobilius ir išsiųsti atgal. Bet ką tai pakeis?. Juos nužudys jų pačių namuose. Teroristai sugeba įlipti į lėktuvus ir traukinius, patekti į aikštes ir įvairiausius miestus,o ar atsikračius tų vargetų iš guminių valčių, jie sustos?. Minia liktų patenkinta, linčo teismas ir atpirkimo ožiai visuomet džiugina visuomenę. Ar nuo to sustos pogrindžio organizacijos, ar nuo to mes būsim saugesni?.
Viską apipinti musulmonų baime, neapykanta yra labai paviršutiniška. 
Aš buvau Paryžiuje ir labiausiai man patiko, ne įspūdingi pastatai, o įvairovė ir laisvė, kuri griaunama. Šalia siejamos baimės, siejama ir neapykanta, kuri yra tokia artima terorizmui. Teroristas ryžtasi griaunančiai atakai ne iš pozityvaus jausmo, o iš neapykantos, kuri jam sudiegta. Kuo mes tapsim patys valdomi neapykantos? Tokiais pačiais, kurie nori naikinti ir griauti, nesigilinant ir nemąstant. Aklas keršto troškimas, nuves tik į susinaikinimą.
Islamo valstybei įtakos nepadarys mūsų vienybė, ji gali keisti tik mus.
Kare laimėtojų nėra. Bet ar yra kitas pasirinkimas kovojant su aklu fanatizmu ir noru pralieti kraują. Pagal idėją  Europa gina vieningą ir tolerantišką visuomenę, žemyną su laisvomis sienomis ir taika. Kiek mumyse pasiliko tos vienybės ir tolerancijos. Mūsų karas tampa tauta už tautą, bet ne už vienybę, kas kaltas ir kas mažiausiai gali apsigint, tas bus nubaustas. 
Galima užsidėti rožinius akinius. Galima užsidėti keršto akinius, kurie iškreips faktus taip realistiškai. Mes dar nesupratom kas yra mūsų priešas. Bet šiai dienai didžiausias priešas, visuomenė šalia kuri tetrokšta linčo teismo.

Šių baisybių akivaizdoje mane ramina ne ginklų arsenalai ir karo planai, o žmonės, kurie sugeba išlikti ŽMONĖMIS.

Lapkričio šventės

2015.11.01

Lapkritis, bet ne šventės. Vargu ar nors vienam sveikos psichikos žmogui kapinės mena kažką šventiško. Mane iš batų verčia kai sako, jog kapinėse atrandamas nusiraminimas, ten susikalamas suolas ir sėdima, lyg kažko laukiama. Buvo tokie laikai kai garbės reikalas buvo ant kapo padaryti parką ir lapkričio pirmą neatsižvelgiant į oro sąlygas minti takus skersai išilgai, kad visi sutikti pažįstami matytų, jog buvai, ėjai, snarglėjaisi nuo žvarbos. 
Laikai keičiasi. Kapai tavo minimalistiniai ir be dirbtinių lenkiškų gėlių. Nebereikia budėti ir lyg kareiviams dairytis, kuris pirmas kris - eis namo, nes tada ir visi kiti iš paskos, kur kava, arbata ir kažkas stipriau.
Pastaruosius metus aš vis ištaikau šia proga kapinaites aplankyti sutemus, kai jau dauguma atlikus savo pareigą, o jei ir matai kažką pažįstamo dėl tamsos gali apsimest, kad nepastebėjai. Negaliu pakęsti bičiuliavimosi kapų fone. Jei įdomu kaip gyvenu, pakviesk puodeliui kavos ir pyrago šmoteliui, parašyk žinutę ar bent bakstelk per feisbuką, bet tik ne kapinėse kalbint apie planus, gyvenimą ir pokyčius. Niekas nepastebėjo, kad visi kapinėse sutikti gyvieji gyvena gerai?. Visi tie kuri ašarotom akim lanko tėvų, vaikų, sutuoktinių kapus, gyvena kuo puikiausiai, ar gi ne nevispročio klausimas. Kaip apmaudu, nes kai sutinku ten tolimą giminaitį pati klausiu to paties, nes gi nėra ką klausti, beprotiška suokt dainą kaip ilgai nesimatėm, nesimatėm nes nenorėjom, nesimatysim nes nenorim, daina baigta. (dėl to mėgstu kapines, lapkričio pirmą, vakarais).
Atskira dalis helovinas. Šiais metais jį masiškai šventė spalio trisdešimtą. Nesupratau šito pokšto, du kart žiūrėjau į kalendorių, diena puikiai tinka šėlsmui, nes savaitgalis, bet spalio trisdešimta vistiek, gal dėl to, kad jaunuoliams tėvai lieps kitą dieną anksti lėkt žvakių degiot ant kapų, tai tie bijo neišsiblaivyt?. Principe helovinas kaip vėlykos, keliamoji šventė. Bet šiaip man nepatinka helovinas. Kai buvau paauglė man tas helovinas kaip šventybė atrodė, nes klubai aišku neįleidžia vaikigalių, o tėvai nepalaikė šitos šventės ir kokie jie man kvailiai atrodė. Dabar kai klubai kviečia, amžius leidžia šėlt, man net minties nėra apsirenkt idiotišku kostiumu ir kažkaip vaidint, kad man linksmiau nei bet kurią dieną. Kažkaip kai gal neturi artimų žmonių kapų ar šiaip smegenys menkos, tai ir švenčiasi labai linksmai, nė nežinau. Aš spalio trisdešimt pirmą prisisiunčiu, kad net kompiuteris braška siaubo filmų ir žiūriu krūpčiodama, nes juk kažkokia  mistinė aura supa. Kiekvienas švenčia kitaip, bet man juk nepatikt gali? O argumentas, kad užsieny švenčia, kad viskas čia normalu..Na taip, kažkur pasaulyje yra genčių, kurios užsiema kanibalizmu, tai taip išeina vakarienei žmogiena ir pas mus turi būt?
Apie lapkričio pirmąsiąs dienas aš supratau vieną dalyką, kad kiek mūsų daug pavydi vieni kitiems automobilių, pinigų, pripažinimo ar valdžios, o iš tiesų labiausiai pavydėt reikia tiems, kurie šias dienas neturi ką veikti, neturi ką lankyti kapinėse. Kad būčiau žinojus, kaip greitai situacija pasikeis, būčiau labiau branginus laiką drauge.

Pamotyvuok mane

2015.10.29

Jau ne kartą rašiau apie motyvaciją. Kadaise šį reiškinį turėjo laisvę žmogus interpretuoti kaip jam patinka. Vienam motyvacija buvo bizūnas, o kitam saldainis. Dabar kai motyvacija tapo verslu, kai kažkas sumanė, jog yra kažkur kažkoks motyvacijos slaptasis receptas ir visi kaip vienas trokš to paties,motyvavimas arba koučingas tapo verslu. XXI amžiaus kelias į depresiją. 
Visi nori būt turtingi, suktis karjeros labirintuose, būti grožio ikona, derinti tūkstantį ir vieną veiklą ir didžiuotis kad jau eilę metų miega po penkias valandas per parą. Kaip apmaudu, kad tai su laime nedraugauja. Kiek tų kurių atrodė turi viską realiai neturėjo nieko. Motyvacija turi motyvuoti laimei, pasakyti sau gana, sustabdyti nuo perteklinės rizikos, motyvacija man tai ne amžinas neturėjimas ir vertimasis per galvą turėti. 
Jei aš būčiau gyvenimo būdo trenerė, norėčiau turėti namuką ant aukšto kalno ir su savo "pacientu - nelaimėliu" pažiūrėti žemyn. Koks jis yra mažas ir koks niekam neįdomus. Tik pats sau. Ar verta turėti tikslus, kurie nekyla iš paties prigimties? ar verta turėti tą, ką turi visi, nežinant kodėl kilo toks poreikis. Tai, kad žmogus nori ko nors materialaus visiems yra paranku. Prekybininkams, nes perki, koučeriams nes suki galvą kaip tai įgyti ir jie konsultuoja, globaliu požiuriu taip formuojasi gobšumo kultūra, kuri veda į besaikį vartojimą. Tikslo turėjimas yra sveikintinas dalykas, bet taip susiklosto, kad ne viskas pavyksta ir reikia suvokti, jog yra visuomet keli būdai. Jei nepasisekė trys verslai, ką atneš ketvirtas bandymas?. Jei nesugebi kažko daryti, kam apgaudinėti save?. Bandyti, siekti, tikėtis - taip, bet karštligiškai aukoti viską - saugumą, laiką, santykius vien tik dėl idėjos, kuri rūpi tik tau pačiam?. Kaip greitai sveikintina motyvacija tampa velnionišku egoizmu.
Pozityvizmo kultūra, kurioje šiurkštu negalima būti nelaimingu. Kuomet egzistuoja laimė, turtas, sveikata vos per žingsnį yra kita pusė - liūdesys, abejonė, liga ir nepriteklius ir šie tarpusavyje lenktyniauja. Vieną dieną laimi vieni, o kitą dieną kiti, išsižadėti nei vieno nederėtų. 
Aš susitaikiau su tuo, kad norėti yra normalu, turėti ne. Jei kažkokiu gyvenimo etapu pavyksta pranokti save, tai sėkmė. Įsivaizdavimas, kad pinigai ar pareigos atneša laimę gajus ir plačiai paplitęs mūsų visų protuose. Geriau pamąsčius tai juk labiau atneša atsakomybę ir didelius įsipareigojimus, kurie kartais pradeda smaugti ir labai riboti.
Aš neskatinu būti moliu ir neturėti nieko. Aš siūlau išsigryninti kas yra svarbiausia, to laikytis, tuo džiaugtis ir nespaudžiant savęs eiti į priekį, atrasti ir prarasti, bet neužsisukti pseudo poreikių rate be aiškios prasmės. 
Atrasti SAVO kelią yra manau svarbiausia. Nereikia imti to kas ne tavo, kad po to netektų gražinti.

PS: ko dar negaliu pakęsti, tai prekinės išvaizdos žmogaus asmenukės su Coelho pakoučinimu.

Praeities pėdsakai

2015.10.09

Aš visada norėjau įsivaizduoti, kad pokyčiai įvyksta spragtelejus pirštais. Kaip telenovėlėse "10 Semanas" ir visi blogiečiai nuskriausti, geriečiai apdovanoti meilėm ir turtais, teisybė atstatyta, kas buvo skriaudžiami atgimsta kaip kovotojai, įgauna tokias sąvybes, kurių egzistavimo net nenumanė. Taip galvojant vis žadėdavau dabar nestresuosiu, dabar nekreipsiu dėmesio, nepletkinsiu, nesiskųsiu, būsiu optimistė, nesikeiksiu, į mokyklą/studijas/darbus grįšiu susikaupus ir ryžtinga. Tas priverstinis pasikeitimas vykdavo tik mano galvoje arba užtrukdavo vieną dieną. Kaip mat sustresuodavau, susigadindavau nuotaiką, sugadindavau kitiems, apkalbėdavau, nusiteidavau pesimistinėm prognozėm, ir aišku nusikekdavau ne kartą. 
Iš ties pokyčių mechanizmas yra kitoks. Visi keičiasi, bet kai žmogus pasako "aš pasikeičiau" tai didžiausia tikimybė, kad jis keitėsi taip kaip aš. Sugalvodavo ką darys ar nebedarys, bet atsidūręs tam tikroj situacijoje, galvoja/elgiasi kaip senais gerais laikais ir ką tu jam.
Aš savo pokyčius pastebiu tam tikrose situacijose, kai pasielgiu natūraliai taip, kaip anksčiau nesielgdavau, nesinervinu ir nestresuoju kaip kadaise ir tai džiugina. Už to kabinuosi ir einu į priekį ir kai galų gale oficialiai sau pripažįstu, kad galų gale per metų eilę ir mąstymų paras aš atsikračiau kokio bjauraus jausmo - sutinku senai matytą žmogų, su kuriuo bendrauju ir vėl pradedu jausti kažkadais jaustą menkumą, abejojimą savim. Viduje įvyksta sumišimas, nes užauginta skūra, sužadintas pasitikėjimas savimi nyksta akyse ir belieku tokia plika. Ir tada aš bėgu. Seku pasaką kaip neturiu laiko, kaip esu užsiėmusi visom pasaulio negandom ir nešu uodegą kuo toliau ir gyvenu dabartyje.
Praeitis yra galinga tuo, kad ji nepakeičiama, kokius ji jausmus sukėlė, tokie jie liko tik užslopinti ir tereikia kartais visai ne daug, kad praeities vaiduokliai sugrįžtų.
Aš nesu tikra ar psichologijos moksle yra "geros mergaitės sindromas", bet man ši frazė labai gerai apibūdina norą patikti, pastangas , jog tave mėgtų visi. Už tai aš galiu įmesti akmenį ir į tėvų auklėjimo daržą, kurie nuolat akcentavo nuosaikumą begalinį, kad aplinkiniai būtų patenkinti manimi. Kol esi mažas tau tereikia nedaužyti langų ir netrypti daržų, bet kai pradedi mąstyti, suvoki, kad visiems neįtiksi. Vieniems dėl kažkokios sąvybės, kitiems iš principo, o treti vėl ką sugalvos ir kaip nesijausti dėl to blogai?. Kad kažkas tavim nusivilia, kad kažkam nepatogus vienas ar kitoks sprendimas yra normalus dalykas gyvenime, bet ką daryti kai dėl to jautiesi blogai?
Aš dėkinga save supantiems žmonėms, kurie prijaučia mano humoro jausmui, mano kritiškumui susimaišusiam su laimės ir meilės pliūpsniais. Labai svarbu išlaikyti aukso vidurį tarp konkurencijos ir prieraišumo. Buvo laikas, kai šie dalykai buvo taip susimaišę, kad pati buvau save pametus. 
Momentais praeities pėdsakai būna tokie ryškūs, kad vien mintis, jog galiu jais grįžti - verčia širdį sustoti plakus. 


Atradimai

2015.09.30

Kiekviename iš mūsų gyvena truputis Kristupo Kolumbo. Mes gyvendami esame pasmerkti atradimams. Kai kurie iš jų būna smulkūs ir tarsi nepastebimi, o kitus galima tiesiog pavadinti Amerikos atradimu. Daug metų klausiau kur mano vieta gyvenime? ką man daryti? ko ne?. Faktas tas, kad aš neturiu talento, neturiu didelių svajonių, o ryžto stokoju. Aš atradau, kad mano skirta bandyti ir eksperimentuoti. Nėra paprasta suvokti, kad esi vidutinybė. Nebijokim šito žodžio. Nežinau tikslios statistikos kiek pasitaiko genijų ir talentų žmonijos tarpe, tam tikrame procente gyventojų, bet faktų faktas jų nėra tiek, kiek žmonių save laiko kažkuo daugiau nei kiti. Nuo to, kad įrašei dainą nesi dainininkas, nuo to, kad pasiuvai sijoną - nesi dizaineris. Tik ilgalaikių metų perspektyvoje pamatai ko verti tavo darbai ir kiek jie reikšmingi. Lenkiu galvą prieš žmones su nemirštančiu talentu. Siuvimas, dainavimas, grojimas ir visi kitai hobiai yra normali veikla būdinga homo sapiensui, bet tituluoti save srities ekspertu, prisitatyti kaip menininku ir pan. tai jau yra "papasakok močiutei". Tai gi atradau save kaip eksperimentuotoją ir stengiuosi iš to gauti maksimalų pasitenkinimą išnaudodama galimybes, kaip bebūtų dvidešimt penkti metai jau turėtų parodyti turimus neeilinius talentus, o man atsibodo laukti. Aš niekada nejaučiau potraukio kažkokiai veiklai, man visada mokykloje labiausiai patikdavo pertraukos, o tiksliųjų mokslų užduotys itin retai buvo padaromos savarankiškai ir be ašarų, dažniausiai pasikliaudavau "skambutis draugui". Mokykloje pamatyti vaiko talentus yra nelengva, net ten vyrauja emocinė korupcija, kuo gražiau susuoksi mokytojai, tuo ji gražiau tave tituluos per įvairiausius susirinkimus. Neretai bjauriausio charakterio mokslinčius būna talentingesnis už kaliką. Mano pozicija buvo neužkliūti. Ilgainiui po mokyklos supratau, kad tai idinga, nors ir saugu. Susiformavęs charakteris abejingų nepalieka. Tai dar vienas atradimas. Jei nori, kad tave įvertintų, tave turi pastebėti. 
Suvokimas, kad žmonės skirtingi ir tolerancija - man įgimta. Aš visada prijausdavau kažkokiems kitokiems, bet išmokti skirtingus žmones prisileisti į draugus, suprasti požiūris ir neturėti minties tai negerai, man užtruko. Turėti skirtingus draugus apsimoka, nes gausi begale skirtingų patarimų, situacija bus daugiapusė ir tikėtina greičiau išsikapanosi.
Atradau, kad gyvenimas yra cikliškas. Pradėjau net jausti, kada banga neša, o kada skandina. Tą matau ne tik savo gyvenime. Aš ne Merfis, bet tai akivaizdus dėsnis. Kai ateina momentas kai grimzdu kažkurioje sekundėje suvokiu kad taip turi būti, vengiu deperatiškų sprendimų, greitų išvadų ir tiesiog pralaukiu arba bent jau išsiaiškinu esminę priežastį.

Džiaugsmas kitais. Prieš gerą dešimtį metų gyvenau sudėtingai. Nebūtinai blogai, bet sudėtingai ir galėčiau pateikti ne vieną graudžią istoriją. Negalėčiau pasakyti, kad buvau laiminga. Laiminga būdavau tarpais. Ko aš neišmokau tuo laiku, tai džiagtis kitų sėkme. Tai nereiškia kad siuvau voodo lėles ir pjoviau kiaulėms galvas vardan juodosios magijos apžavų, bet tiesiog tai sukeldavo labiau savigaila ir parodydavo tą akivaizdų laimės ir nelaimės santykį tarp mano ir kitų gyvenimo. Vėliau besitaisant padėčiai matydavau kai mano draugai su kuriais bėdavojomės ne itin entuziastingai ploja kai man sekasi. Tikras draugas sugeba būti laimėje. O dar tikresnis sugeba ir pasidžiaugti. Nors trūko visai nedaug iki scenų "what's wrong with you", supratau, kad kito laime galima džiaugtis pačiam esant bangos pakilime ir užklupus laimės periodui. Kaltinti žmogų kodėl jis nelaimingas būtų makabriška. Dėl to mes vieni su kitais nuolat tolstam ir artėjam, nes skirtingai mus mėto gyvenimo bangos. 
Būta ir daugiau atradimų, bet svarbiausia ne tik atrasti, bet ir prisiminti tam tikrais momentais, ką atradai...


Vestuvės

2015.09.24

Kažkada rašiau apie vargus ir džiaugsmus rengiantis vestuvėms. Jaučiu poreikį ir parašyti po jų. Tai gi. Po lemtingojo taip, gauni vyrą (paprastai su kuriuo jau turi bendrą ūkį) ir visiškai naują žmonos statusą. Kažkodėl man žmona asocijuojasi su chalatu ir kočėlu ir vis sau primenu, kad na jau XXI amžius, žmona gali būti stilinga, jumoro jausmu ir sveiku protu besivadovaujanti moteris, galvoje vis permetu žinomesnes, jaunesnio amžiaus žmonas. 
Vestuves galima vertinti kaip dvasingą ir jausmingą gyvenimo etapą, ir kaip organizaciniais dalykais apipintą vakarą. Aš asmeniškai į visus meilės ir nemeilės klausimus atsakiau savo metu, nepaisant to vestuvės man buvo didelis stresas. Nepasakyčiau, kad jas sąmoningai suvokiau, nors ruošiausi devynis mėnesius. Kol darbavosi visažistė ir kirpėja vis ištardavau " tai Dieve šiandien ženyjuosi". Po penkto nusistebėjimo atsibodau net pati sau. Vis dar pokalbiai su draugais apie įvykusias vestuves nustebina, jie sudelioja tam tikrus akcentus ir bėgant pirmosiomis savaitėmis vis ištariu " tai Dieve aš jau ištekėjau". Bažnyčioje pamenu tik kunigo žodžių nuotrupas, galvoje besisukančią mintį - tik nesusimauk per priesaiką, ir prie altoriaus padėtas geles su milžiniškais lapais. Vėliau stresai nesibaigė dėl neatvykusių poros svečių pakutinę sekundę ir dėl neiškepto torto. Stresas dėl streso. Dabar man tikrai gaila, kad nesugebėjau stabtelti ir pasakyti - velniop. Vestuvių diena, tai tokia diena kai šaltas protas pasiema išeiginę ir perduoda vairą emocijoms.
Kaip bebūtų po vestuvių saldainiais lyt nepradėjo ir šokolado upės nepatvino, gyvenimas teka sava vaga. Tie patys mokesčiai, ir paskola ta pati, oras toks pat. Tik suvoki, kad kai bus pikta nebeturi teisės bėgti, kai bus sunku - turėsi stoiškai atlaikyti, nes jeigu ne - suvalgys tave sąžinė ar bet jau jos turimi likučiai. Sakoma, kad santuokos metu ceremonijoje įsipareigoji prieš Dievą ir žmones, aš manau, kad tuo momentu pirmiausiai įsipareigoji prieš patį save, o tada visi kiti. 
Aš buvau laiminga, tik nesupratau tos laimės vestuvių dieną, nes ją užgožė keli nesklandumai, kurie yra visiškai normalūs.
Nesu aš labai sentimentali ir kokia jausminga bebūtų priesaika, labiausiai laikiau ašaras, per visiškai spontanišką tėčio ir dukros šokį, kurio metu sukosi viena mintis, kaip norėčiau, kad tai matytų mama, o kokia ji laiminga būtų.
Tokios tos vestuvės yra, juoką keičia graudulys, laimė maišosi su liūdesiu, dėl to jos tokios įsimintinos ir jautriai paliečiančios.
Jei kam įdomu būtų, ką pasiūlyčiau tiems, kurie ruošiasi šiam žingsniui, tai vestuvių dieną stabtelti ir suvokti, kad nors viskas atrodys taip pat ir toliau, jūs jau būsit kitokie ir savo Dievo paprašyti geros kloties. 
  

Atvirumas (kabanti galva)

2015.08.30

Baigiasi vasara ir aš kaip ir kiekvieną kartą nusistebiu beprotiška laiko tekme. Ką ir vėl?. Aš myliu vasarą, bet ji man asocijuojasi su trečiu broliu Jonu - kvailu, naiviu ir nelabai apsukriu. Nerūpestingas laikas, net ir bandant susitelkti svarbiems darbams karštis daro savo, tai žavus laikas, nes jis trumpas ir labai visuotinai laukiamas. Ruduo - man išminties ir susikaupimo laikas. Dažnas laimės laikas. Rudenį mane aplanko tokios laimės suvokimo akimirkos, vėsūs ir saulėti rytai, pavakario barbenantis lietus ir arbata - nostalgijos pliupsnis. Mėgstu avėti aulinukus ir prasegtą paltą, mėgstu vėją ir ruduo man nėra depresija. Ruduo - man ramybė. Gal ir ne veltui, rudenį tarstelsiu savo svarbiausią ir reikšmingiausią "taip".

Šį rudenį turėčiau labiau suaugti, nes kartais lieku trečiu broliu Jonu. Jau nebesuskaičiuojamą kartą per daug ir per dažnai pasakau apie tai kaip gyvenu, per daug apie tai kaip jaučiuosi. Man nepatinka, kad sulaužau sau duotą pažadą apsigaubti paslapties aura, nes nusiviliu, kai atsiskleisdama to paties nesulaukiu atgal. Kiekvienas žmogus turi savo intymumo ribas, mano nelaimei, manoji riba yra labai menka, aš kaip šuo linkęs bendrauti, atleisti, suprasti ir atsikleisti. Žmonės mėgsta šunis ir tai nekeista. Nesuprantu kaip kitiems taip gerai pavyksta užsislėpti, uždaryti savo jausmus ir emocijas, sudaryti tokį įtikinamą įvaizdį ir būti vertiems tų visų aplodismentų. Neišvengiamas nutolimas yra gyvenime tokia konstanta kaip diena ir naktis, gali priešintis, bet tai vyksta, o tą pasikeitimą gali tik stebėti. Ne kartą teko paleisti nutolstančius žmones, o dabar ateina laikas nutolti pačiai, nes taip yra gyvenama. Pastaruoju metu suvokiau, kad man netrūksta žmonių šventėms, kokteiliams penktadienį. Kadaise naujieji metai buvo baisiausias košmaras, nes klausimas kamuodavo kur per juos pasidėti. Pastaraisiais metais tai nekelia jokių bėdų, bet vis dažniau užklupus blogam jausmui, problemai, nėra kam išsakyti savo jausmo, nes žinau vieną - tie žmonės savo sunkumus išgyvens tyliai arba su kažkuo kitu. Todėl psichologai ir neskursta, nes tai kelias į vienatvę, kai atėjus blogai dienai nesinori būti silpnam, nes rodos aplinkui nėra nei vieno tokio paliegelio. Jei galėtum drąsiai pasakyti MAN BLOGA, aš dustu nuo gyvenimo, ir atsirastų nors vienas, kuris sakytų aš ir gi, dviese būtų lengviau. Kai galva atsiduria kilpoje, aš esu tikra, ta galva tetrokšta tik vieno - kad ją kas ištrauktų, bet neateina niekas. Aš vis klausdavau savęs kaip galima neturėti nieko kam rūpi ir iš tiesų taip nebūna, nes dažniausiai rūpi laimingas ir sėkmingas, o su problemom ar pseudo problemom esi kažkur užribyje, kol galų ta problema tampa siena nuo visko ir jei pats jos neišsprendi, nepastebi kaip renkiesi šaką ant kurios ruošiesi rišti kilpą. 

Aš nesu psichologė, nesu net labai išprususi toje srityje, bet taip aš įsivaizduoju mechanimą, kuris atveda prie gyvenimo vienatvės ir bedugnės. 
Aš nenoriu, kad taip būtų, bet turiu priverti savo gyvenimo duris, nes kitaip tapsiu vienišesnė nei esu ir tik klausimas, kur atsiras manoji galva, vieną dieną.



Palaikymas

2015.08.24

Šiandien nubudau darbingos nuotaikos, truputį ironiška, nes neturiu darbo, tai tokia nuotaika turės būti užkišta po buitimi, nieko vertais darbais. Manau jau noriu į darbą. O tas noras labai šviežias, įdomu tiek, kad atsigauti man prireikė penkių mėnesių. Labai baisus skaičius. Per tą laiką pailsėjau, patyriau įvairių jausmų, pakeliavau, paskaičiau knygų, daug mąsčiau ir nei karto nepasigailėjau dėl savo sprendimo. Labai tikiuosi, kad po šio poisio darbdaviai sugebės pamatyti mano žibančias akis ir motyvaciją, ką galiu drąsiai prisipažinti - anksčiau tai neatsispindėjo mano veide. Padalyvavusi darbo pokalbiuose, pro sukastus dantis prisiekusi, kad kaip noriu šio darbo išeidavau su vidiniu jausmu, nu tik nejuokaukit ir neskambinkit. Kažkaip gi nemadinga tokiame veikliame pasaulyje pasakyti žinot ką, sustabdykit žemės rutulį, aš noriu išlipti. Manau toks jausmas aplanko ne vieną, o aš galėjau tuo momentu susistabdyti rutulį, sulėtinti tempą, apsidairyti ir pagalvoti. Nepasakyčiau, kad mane aplankė nušvitimas, išganinga mintis, na taip, sukūrus keletą gyvenimo planų, beliko tik tikėtis, kad jiems visata bus palanki terpė išsipildyti. Mane nuramino poilsis, nurimusi įtampa ir kai darbe drebėdavau dėl kažko net neitin baisaus, kai kaskart sukuždėdavo vidinis balsas išssilaisvink, aš sustingdavau, kaip gyvensiu toliau. Negaliu pasakyti, kad neturėti darbo yra tik vieni pliusai, logiška, kad apsikarpai finansus, šiek tiek nerimauji dėl ateities, dėl sekančio mėnesio, dėl veiklos, kad netaptum kerpe, bet vienas dalykas būna akivaizdus - nepražūsti. Su nepažįstamais žmonėm drebi dėl klausimo ką dirbi, nes labai nesinori dėstyti filosofijos. Labai tikiu, kad ateityje visi tie darbiniai smulkmeniški reikalai nebus imami į širdį kaip kadaise, o senas geras triukas "jūs amžinai blogi darbuotojai, kažką daryt su šiuo skyriumi" bus playdėta ne kažkokia kalte, kad gimiau, o tiesiog.."we will see". Galima retkarčiais pagąsdinti, bet kai tai tampa nuolatine motyvacine priemone, tampa ko ne juokinga. 
Kaip ir kiekvienam sprendimui nuo batų pasirinkimo iki apsisprendimo už ko tekėti, daug ką nulemia palaikymas. Galima ignoruoti visus ir apsimesti, kad nerūpi. Nerupėti gali nematytos tetos Onutės ar kaimynės Zosės iš gretimos laiptinės nuomonė , bet artimų žmonių, autoritetingų asmenų, šeimos narių nuomonė yra vertinga. Taip, kartais momentais turi trenkti kumsčiu į stalą ir pasakyti bus taip ir taip, bet kur kas geriau gauti palaikymą, puodelį arbatos ir žinoti, kad koks maumas betaptumum po sprendimo X , tave mylės. 
Žinau, kad mano sprendimas sustoti ir apmąstyti gyvenimą nebuvo visų suprastas vienodai ir teigiamai. Nors tikėjausi atsisijoti dalį draugų, nieko nebepirkti, nutiko kitaip. Pasirodo turiu tikrus draugus, niekada nebuvau daiktų vergas, o dabar dar labiau pradėjau kolekcionuot emocijas, o ne rankinukus, kas ir gi pavertė gyvenime labiau džiaugtis tuo ką turiu, o ne ką galėčiau, bet neturiu.
Labai retai jaučiu dėkingumą, bet šį kartą, esu tikrai laiminga negyvendama tobulo gyvenimo. Gal šio sprendimo didžiausia vertė ne koks verslo planas, o suvokimas, kad viskas ko man reikia yra pasiekiama ranka, o visa kita tik detalės ir aplinkybės.


Viskas turi būti gražu

2015.08.18

Pastaruoju metu karštis išvaikė mintis ir idėjas, keista vienu metu, jos netelpa galvoje, net mintis išguldyti tampa nebeįmanoma. Nutinka ir kardinaliai kitokie periodai, kai galvoje - tuštuma. Pastaruoju metu laikausi savęs nespaudimo teorijos, ateis laikas, ateis mintys ir išvys dienos šviesą. Buvau nusiteikus ir šį vakarą palydėti kaip neprodukyvų, rutinos iškankintą kankinį.Interneto tyruose pamačiau šią nuotrauką.

Pasirodo ši nuotrauka yra sensacijų sensacija. Jokios išskirtinės istorijos čia lyg ir nėra (bent man taip pasirodė). Tiesiog moteris gimdė vaiką, prieš tai bijojo labai cezario, aišku buvo komplikuotas gimdymas, bet visi gyvi sveiki, randas šviežias, o fotografė nufotografavo. Lyg ir visi darė savo darbus, motina gimdė, fotografė darbavosi su fotoaparatu. Įdomiausia dalis, reakcija - pasipiktinimai, kaip tai šlykštu, kad tai pornografija (!?). Toks įspūdis, kad tai pirmasis kūdikis, kuris atsirado cezario pjūvio būdu. Atrodo, mes išprusę, apkeliavę pasaulio, suvalgę po šliužo koją, nusiselfinę Kilimandžaro viršūnėje, bet pamatę moters genitalijas ir kažkokį menką randą išvėpstam. Nes tai negražu? Kažkoks nevykęs estetikos kulto, kuris prasilenkia jau su sveiku protu propogavimas, atneša bodėjimąsį savo kūnu, gimimo procesu.

Dėja gyvenimas tai ne tik Šalčiūtės papai sukelti iki smakro. Gyvenimas tai gimimas ir mirtis.  Ar nebaisu, kad pakliuvęs į avariją liksi nesuspausta žaizda, nes tai kažkam pasirodys negražu? Ar nebaisu, kad mums tapo gražu, tai kas fiziologiškai neįmanoma, visokie vapsvų liemenys, išimtais šonkauliais. Viskas atrodo ėmė ir susitraukė iki Kadarshian silikoninės subinės. 
Modeliai nuo bado mirštantys ant podiumų, penkiametės su profesionaliu visažu ir titulais "gražiausias vaikas",tam vaikui vienintelio dalyko reikia - vaikystės, aišku sklandanti legenda, jog tai jai patinka, o taip, kai motina pamišusi dėl grožio industrijos, galima tik numanyti kas būtų jei tam vaikui tai nepatiktų. 

Į gyvūnų prieglaudą užsukę žmonės ieško gyvūno pačio gražiausio ir kuo panašesnio į veislinį šunį ar katę. Vaikų namuose pageidauja šviesiaplaukio, mėlynakio iš geros šeimos. Ar tikrai niekas niekada nesusimąsto kokiame grožio miraže mes gyvenam? Galima žavėtis gražiomis moterimis, gražiais vyrais, gražiais vaikais ir gyvūnais, bet šalia glamūrinio gyvenimo egzistuoja ir kitoks. Gyvenimas su gelbejimosi ratu, ar gyvenimas be kojos. 

Kartą kalbėjau su pussesere ir jai guodžiausi, kad man ant kojos nemenkas randas ir aš dėl to nenoriu eiti į baseiną. O ji tik nusijuokė į veidą ir pasakė, ot, kas tas randas, šiandien randas pas tave, ryt jis be kojos. Taip, kad šiandien visi gražuoliai tegul pamerkia sau akį prieš miegą ir pasimeldžia, kad ryte nepabustų kvazimodais.

Ne veltui mes vadinamės mirtingaisiais, mes senstam, ir per gyvenimą užsidirbam randus, kuriuos galim arba pamilti arba tapti randuotomis širdimis.

Mane kartą labai protinga mergaitė vaikystėje pamokė "būk graži dėl savęs, ne dėl berniuko". Taip ir pamokyta gyvenu, randai randais, bet keista, kai apie žmogų mums tiek daug pasako kūno matmenys, plaukų spalva, randai.

Viskam yra riba, o aš kartais pajaučiu, kaip visuomenė pamažu ja ima peržengti. Ne už ilgo laiko nustebsim, kad kažkas bus su dviem kojom ir dviem rankom, nes paprasčiausiai tai taps nemadinga.

***

2015.07.27

Apie žmones ir baldus. Naujas baldas, kaip taisyklė atneša džiaugsmą, parturtina interjerą naujų spalvų, formų, prie jo norisi liestis, glaustis, pradžioje norisi jį taip prižiūrėti, šluostyti ir valyti, kad nuolat spindėtų. Naujas žmogus gyvenime, virsta draugu, jis visada įdomus, nematytas, suteikiantis emocijų, suvirpinantis širdį, patirti nuotykiai ir aistros amžiams įsirėžia į atminį amžiams. Bėgant laikui nauji daiktai dėvisi, o žmogus tampa pažįstamas. Aistrų ir jausmų paletė praranda spalvas, žinai kaip elgtis saugu, nebelieka jokių "jeigu". Baldui pakeiti užvalkalą, pridedi pagalvėlių, galų gale perstatai į kitą kampą, o į santykius prikiši pramogų, dirbtino džiugesio, ignoruoji, kad gražus baldas jau ne be toks gražus, o santykiai išsikvėpia. Į galvą pradeda veržtis mintys - gal man reikia vėl kažko naujo namuose? gal išmesti tą sudėvėtą chlamą? gal ir tu man nesi reikalingas? esi kažkoks ne be toks?
Yra dviejų tipų žmonės - kolekcionieriai ir inovatoriai. Kolekcionieriai žmones ir daiktus apipina prisiminimais, istorijomis ir jausmais. Jiems nubružinta kėdė primena kaip anūkas prabėgdamas nubraukė dryžį su žaislu, jiems išpaišyta siena - pirmas jų vaiko piešinys. Tie nudevėti daiktai - sukuria jų pasaulį. Kai į tuos namus įeina inovatorius, suraukdamas nosį nori bėgti iš ten, svajoja kaip visus tuos beverčius daiktus padegti ir čia sukurti naują interjerą, įpusti gaivaus oro ir pradėti vėl viską iš pradžių. 
Ironiška, kad minėtasis inovatorius yra žiurkėniškos prigimties. Jis ima - kaupia - meta ir tas ciklas be pabaigos. O kolekcionierius saugo, glosto ir vis atranda kažką naujo, suvokia vis daugiau. Ne veltui brandesnis vynas brangesnis.
Kolekcionieriui pažintis tampa istorija, inovatoriui - ji tampa akimirka gyvenimo kontekste. 
Kai gyvenime sutinki inovatorių turi suskubti pasižiūrėti į laikrodį, nes niekas jo taip gerai neatspindi, kaip laikinumas. Kuomet į gyvenimą įžengia kolekcionierius, laiko nebelieka, lieka tik amžinai.


Pasirinkti pasirinkimai

2015.07.16

Aš vis dar labai abejoju ar rašyti šį įrašą. Pastaruoju metu vis dažniau sugalvoju įrašų šiokią tokią struktūrą, o ne rašydama sumąstau kaip čia pasisuks išraiška ir dėstymas. Ar tai tobulėjimas? ar tai šabloniškumas? ar stilistika? O gal tiesiog taip gaunasi? atsakymas - gal. Na, bet ši kartą mane labiausia glumina pati sugalvota tema - apie pasirinkimą turėti ir neturėti vaikų. Aš nekalbu apie tas situacijas kai vaikai tiesiog nutinka ir didvyriškai prisiemi atsakomybę, o apie sąmoningą pasirinkimą.
Vakar pažįstama užsiminė, kad ant nosies mano vestuvės, tai po vestuvių vaikus gimdysi, nuskambėjo frazė. Tuo momentu atsakiau kažką tarp taip ir ne, nuskambėjo frazė ateity, nuskambėjo gal ir tada nutilau, tačiau labai aiškiai suvokiau, kad šio pobudžio klausimų daugės. Galima bandyti prisidengt finansais, neišvažinėtom kelionėm, neatbūtais vakarėliais, bet tai - aplinkybės. Mano, asmenine nuomone, kai kalba pasisuka apie nuosavus vaikus, pirmiausia iškyla žodis noriu arba nenoriu. Abejoju, kad išvažinėjęs pasaulį ar sukaupęs turto vaiko labiau norėsi, nei plikas basas, skirsis auginimo galimybės, auklių komanda padės rūpintis, bet kas iš to jei nenori?  
Kartais atrodo, kad darau nusikaltimą tuokdamasi nebūdama tikra dėl vaikų ateityje. Mažiau smerktina susilaukti vaikų, o tada susituokti, nei susituokti ir atsisakyti galimybės turėti vaikų. Ne po pirmo butelio vyno, tyliam kampelyje prietemoje, prie keturių akių kelios draugės man prisipažino, žinodamos mano liberalią pažiūrą dėl vaikų turėjimo, kad šios nėra tikros ar jų nori, ar jų joms reikia ir kada reikės nežinia. Tai be proto intymu ir asmeniška, nes ne vienas išpyškins kokia šeima be vaikų, kam tuoktis, jei nebus vaikų, primins apie moters prigimtį, todėl geriau liūto netampyti už usų ir šios temos  neliesti. Kaip bebūtų vaikų neturėjimo nepaslėpsi, o laikui bėgant klaus artimi, klaus kaimynai, klaus kas netingės (ir patarinės). Faktas, kad moterų, kurios mato gyvenimo prasmę ir be vaikų - daugėja, bet jas priimti labai sunku. Jos tos, kurioms klijuojama savanaudžių, vilioklių etiketės. O man jos stiprios moterys, be proto drąsios, nes ištarus keturius žodžius - aš nenoriu turėti vaikų, tu tarsi atveri pandoros skrynią. Jei esi jauna, pasakys choras, kad persigalvosi, jei ne jauna patars gydytis. Situacijos šansai praktiškai nuliniai, kad gerbs šį sprendimą ir žiūrės taip pat kaip kadaise. Tikėtina, kad teks keisti draugus, tiksliau ieškoti kitų, kad būtų bent keli bendri interesai, įtikinti artimiausius, kad tai tvirta nuomonė o ne mada ir nusiteikti nenutrūkstamiems pamokymams ir kitų patirtims. Gal būt net teks skirtis su vyru/vaikinu/gyvenimo kelio partneriu. Ar tai lengva? Ar tam nereikia drąsos? Aš nemeluosiu, nes žinau ir tų žmonių, kurie po vaiko gimimo yra laimingi, bet jo nesusilauktų, jei galėtų atsukti laiką atgal. Ar tai nebaisu?
Aš nesivadovauju moters prigimtimi, man praktiškai neegzistuoja toks dalykas. Nes viena moteris kūrena šeimos židinį, o kita bėga su ginklu karo zonoj. Tai absoliučiai skirtingos asmeybės, skirtinga jų prigimtis, nors ta pati lytis. Lytis, rasė, gyvenamoji vieta - tai aplinkybės, o kas sudėta galvoje ir širdyje, kokie tikslai iškellti - tai asmenybė.
Dažna moteris mane nuramina motinystės instinktu, kuris prabunda ir viską sutvarko, sustyguoja, tarsi iš galvos pašalina visas abejones. Tuomet aš sulinksiu kukliai galva ir pašlovinu tą instinktą, bet ištiesų turiu klausimų. Kur vaikžudės Jonaitienės motinystės instinktas, kuri nužudė savo aštuonmečius vaikus? (nes pogimdyvine depresija čia nepaaiškinsi)? Kur vaikų motinų instinktai, kurios išmeta juos į konteinerį arba dalimis suporceliuoja šaldytuve? Ekspertizės parodo, kad jos psichiškai sveikos. Joms tiesiog nereikėjo vaikų. Štai dėl ko priveda nenoras turėti vaikų + vertybių ir morlės nebuvimas. Ar pagalvojot kiek žmonių tiesiog turi tuos vaikus be noro juos turėti, juos auklėja, prižiūri, susigyvena su jais, bet tiek žinių. Visi kūdikį įsivaizduoja kaip rausvą mielą kūdikėlį, o jeigu jis ne toks, o jeigu tas kudikėlis pavirs į blogą žmogų į amoralią asmenybę?. Kai kurie į šį pasaulį paleidžia pabaisas ir nereikia dangstytis teigiamu pavyzdžiu (kas daugeliu atveju auklėjime pasitvirtina), nes psichopatija didele dalimi yra įgimta, ir kiek gražių triušiukų tokiam berodysi visų jų galvos gulės atskirai nuo kūno. Kai apie vaiką susimąstai globaliai ir pajunti tą didžiulę atsakomybę ir įvertini savo jėgas kyla daug minčių. Jeigu į motinystę/tėvystę žvelgiama kaip į automatinę funkciją, tuomet viskas kur kas paprasčiau, bet aš taip žvelgti negaliu.

Turėti/neturėti vaikų tai toks sprendimas, kurio kelio atgal nėra, didžiausia jo grėsmė man - persigalvojimas. Aš galutinio sprendimo šiuo klausimu neturiu, bet bet kuriuo atveju manau, kad blogiausia nueiti jau kitų pramintu keliu be džiaugsmo, nei pamažu minti savo takelį su vaiku ar be jo, bet džiugia širdimi. Kol dar nepaspaudžiau delete ir savo nepopuliarių minčių nepasilikau sau, išsiunčiu šį įrašą į interneto platybes.

Ne, net, no, nain

2015.07.09

Būna tokie "ne" periodai. Tie neigiami atsakymai sukrenta iš visų įmanomų sričių - darbo, mokslo, draugų. Galu gale net vasaros orai ištaria ne saulei ir šilumai. Anksčiau aš kažkaip nepagaudavau šito dėsnio ir raudavausi plaukus, kaip taip gali nesisekti. Atsakymas paprastas - gali. Gali nesisekti dieną, mėnesį ar net metus. Niekas neišdavė mums sėkmės garantijos kartu su gimimo liudijimu. Dėl to nereikia kaltinti savęs, likimo ar kažko. Kažkada pasiseks arba dažniausiai sekasi tokiais minimaliais, nepastebimais sėkmės žingsniukais.

Su amžiumi ir patirtimi tie "ne" periodai tampa gyvenimo cikliškumu ir nebesukelia noro išsitaškyti į asfaltą, nebesinori eiti pašėlti, o kitą rytą dar prisidėti vieną problemą - skaudančią galvą ir gėdą, nebesinori skambinti ir sakyti "žinai ir vėl gavau in your face". 
Kaip bebūtų nuvalkiota tema, bet mes gyvenam sėkmės laikmetyje. Kai už eurą su kapeikom nusiperki žurnalą, kuriame aprašoma sėkmė, kaip kažkas ištaigingai susituokė, kaip kažkas lauke stovėdamas su tapkėm skurdo ir nutapė ant tapkių piešinių, o tas tapkės perka visokios lady gagos, nes tapkės be proto stiliovos ir eks skurdžius tapo milionierium. Bruka į galvą, kad pasiseka net tokiems bedaliams tai kokiam mėmei reikia, būt kad taip imtų ir nesisektų. Atsakymas - visiems, kas perka tą spaudą, skaito visokias pseudoliteratūrą apie sėkmę, visiems jiems fortūna parodo sėdimąją, tik vietoj to, kad iš to pasidaryti išvadas, pradeda knaisiotis ir ieškot priežasčių karmoj, visatoj, o protingesni pasinaudoja šiais bedaliais ir už pakoučinimą paima sau pinigus ir paatostogauja Maldyvuose, kai tas pats bedalis įsijungia koučerio profilį ir mato selfį iš Maldyvų, o o pats galėjo ten pataupęs nuvykti, bet geriau pašelpė savo nesekme koučerį. Imti ir į klausimą  kaip sekasi, atsakyti gyvenu lochiškai, kažkaip nepadoru ir net nemandagu, nes klausiantysis gi tikisi atsakymo - gerai ir pereiti prie kitų aktualių jam klausimų. 
Keletas pavyzdžių:
-Kaip gyveni? 
-Paliko vaikinas.
- Nieko susirasi kitą.
------------------------------------
- Kaip gyveni?
- Ai darbo neturiu nieko gero.
- Nieko, susirasi kitą greit ir viskas bus gerai.
-----------------------------------------------------------
- Kaip gyveni?
- Ai sergu problemu su sveikata.
- Ai nu ne kažką, nu tai nieko greit pasveiksi.

Daugiau jau tingisi ir rašyt nes atsakymas bus vienas ir tas pats - nieko, ateity bus geriau. Tą patį Jums pasakys draugas už alaus bokalą, tą patį ir gyvenimo būdo treneris tik ne už alaus bokalą.
Aš galiu pasidalinti savo šių periodų išgyvenimo receptu. Mane gelbėja frazė, "galėjo būti ir blogiau". Tikrai daugelyje situacijų reikalai galėjo pakrypti ir dar blogesne linkme ir galų gale tas periodas netruks amžinai, gal užtruks, bet ne amžiams.
Dar labiau gelbėja gardūs sumuštiniai ir vyno taurė (tik nereikia tuo piknaudžiauti)

Ir galų gale NESĖKMĖ TAI NE TU.


Vaivorykštė

2015.07.02

Sužibėjo Amerika vaivorykštės spalvom, o Lietuva vėl užsidėjo tundrų veidus. Dabar pagalvoju kaip juokingai eurovizijoj atrodė tie mūsų bučkiai, nes ne vienas puolė bučiuot kryžių vien tik dėl to, kad už Atlanto dar vieną kartą buvo pasisakyta už žmogaus teisę. Žmogaus teisę rinktis - su kuo tuoktis, ką mylėti. 
Mane asmeniškai gėjų ir lezbiečių santuokos neveikia nei pozityviai, nei negatyviai. Aš tai suprantu kaip neišvengiamą visuomenėje esančią žmonių grupę, kurie nenori jokių išskirtinų teisių, jie nori teisių kaip visi. Nors tolerantiškiausių nuomonė maždaug skamba taip: tarpusavyje tegul jie ką nori daro, bet vaikų jiems negalima nei įsivaikinti, nei globoti, nes čia nenatūralu. Jeigu taip, tai tos ponios, kurios negali turėti vaikų, arba vyrai, tegul neina nei į vaisingumo klinikas niekur, nes būtų Jėzus norėjęs būtų davęs trynius, negali - nereikia, imk katę iš prieglaudos vietoj vaiko.
Dar vienas labai patinkantis dalykas tai graudulingas klausimas drebančia  lūpa, kaip paaiškinsiu vaikui. Vaikui reikia labai daug ką paaiškinti (nes anksčiau ar vėliau paklaus): kas yra prostitutė? kodėl tėtis išėjo pas kitą? iš kur atsiranda vaikai? kas yra transvestitas? kas yra seksas? kodėl Joną į darželį atveža nauju bmw, o manęs ne? ir tai tik ledkalnio viršūnė. Sugalvojai kaip vaiką pasidaryt,sugalvok kaip paaiškinti. Dar ginasi pavyzdžiu, kad ką vaikas matys tuo ir pataps. Aš mačiau vaikystėje narkomaną, pijoką, su kuo žaidžiau smėlio dėžėje po kelių dešimčių metų atsidūrė belangėje, tačiau aš nei iš kalėjimo rašau, nei girta, nei apsisvaiginus. Kaip bebūtų klausimas iš kur toks vaikų žiaurumas, patyčios, nors jie ir atėję iš pačios puikiausios tradicinės šeimos, bet ar verta stebėtis kai tėvai yra tamsuoliai iš XXI a. Tyrimai rodo, kad kiekviena nauja karta vis ribotesnių protinių sugebėjimų, kažkaip ir čia tradicinė šeima nepadeda. Nors kaip besvajotumėm apie idilišką šeimą, kur sekmadienį namie kvepia blynais, o tėvas saulėje nušviestas, plevesuojančiais marškiniais dviračiu mokina važiuoti sūnų, o aplink laksto auksaspalvis retriveris,taip būna filme ir retuose namuose. Ar kažkas prieš užmiegant šiltoje lovoje pamąsto apie vaikus, kurie trečią dieną nevalgę, nušalę kojas savo namuose, o nuo akies nedingsta mėlynė, kurie priversti vogti maistą. Taip, tai ko gero yra tradicinė šeima. Tie vaikai negaus meilės, negaus išssilavinimo, jie bus pikti ir turės tam teisę. Jei kokia kostiumuota teta pamatys, jie iškeliaus į vaikų namus, kuriuose turės maisto, bet kovos už būvį, o sulaukus pilnametystės bus pasodinti ant šaligatvio. Jų niekam nereikia. Jie neturi nei mamos, nei tėčio, o vietoj to galėtų turėti du tėčius arba dvi mamas. Aš rinkčiausi pastarąjį variantą, nes mačiau kaip būnant vaikų namuose slepia duoną po pagalve, kaip tau pasisekė jei turi vyresnį brolį ir kaip tau nelinksma jei esi vienas ir tavęs neužstoja.
Kai diskutuoju apie vaivorykštines peripetijas ir nuskamba pseudoargumentas, kad atiduokim vaikus pedofilams, aš nieko nesakau, nes suprantu, kad metas namo, nes nuo kvailumo vaistų nėra.
Gal atrodo, kad aš esu labai palaikanti ir man įprasta, ne man ta žmonių grupė buvo kaip vaiduokliai - lyg yra kažkur, bet nematyta. Tačiau gyvenimo eigoje sutikau, sutikau lezbietę (ir pati ja nepatapau), Maltoj šalia sedėjo išgėrę gėjai, apsikabinę dainavo titaniką, pirminė reakcija buvo lietuviška, nežiūrėt, nematyt, bet pamačius kaip su jais kartu kvailioja vokiečių pensininkai, kaip smagu, man pasidarė gėda, kad aš toks kaimas bijau kažko, o ko net nežinau. Kažkada juodaodžiai buvo vergai, o moterys neturėjo balso teisės, o tie laikai savo kontekste buvo normalūs. Kažkada neįgalius žmones naudojo tyrimams, o dabar Kinijoj vaikai fabrike dirba po 14 valandų, net ir tai kažkam yra normalu. Žmogaus instinktas ko bijo - užmušt, kad nekeltų grėsmės, tik ką daryti kai pats sau žmogus yra didžiausia grėsmė?

PS: Aš labai nemėgstu apsiseilėjusio pasakymo "Vaikai mus išmoko" bet šiuo atveju ne kitaip.http://www.alfa.lt/straipsnis/49873503/o-kaip-reaguoja-vaikai-nuosirdus-mazyliu-pasisakymai-apie-tos-pacios-lyties-asmenu-santuoka

Magiški žodžiai

2015.06.22

Šį lietingą rytą, siurbčiodama kavą su pienu, apgailestavau. Apgailestavau, nes taip norėjau parašyti kažką į blogą, bet neturėjau apie ką. Nesinori man turėti tokių įrašų iš serijos:
 - Ką tu? 
 - Nieko..o tu? 
 - Nu ir aš nieko.
 - Ok.
 - Nu ok.

Na jau tikrai ačiū, tada jau geriau tikrai nieko. 

O kažkada, kai dirbau ofisyne, darydama sutartis, atsiliepdama į skambučius, klausinėdama kas, kur ir kada, šeštuoju instinktu nujausdavau, kada manęs reikės vadovui, stabtelėdavau momentais ir pasvajodavau, o jei dabar galėčiau ramiai su ryto kava rašyti, skaityti, stebėti,buvau tikra, kad tikrai rasčiau prasmę. Tačiau ištiko didžiulis BET. Šį rytą ištiko tas rytas su kava ir tuščia galva, nulis idėjų, nulis minčių. Ir pasauliui manęs tikrai nereikia, bent jau ne taip kaip tikėjausi kadaise.

Vis gi nors atrodo gyvenu be taisyklių, be aiškaus grafiko, aš turiu taisyklę, net gi kelias. Nesigailėti, išsilaikyti pozityve ir nesedėti namie. Tai gi, besivadovaudama šia paskutine taisykle prekybos centre atsinaujinau kosmetinės turinį ir iškart grįžusi namo viską išbandžiau, tai gi šiuo momentu mano akys žaižaruoja metalic šešėliais, o blakstienos pažino naująjį tušą, bet esmė ne tai.

"IKI" pirkau kotletą ir knygą (nekomentuoju šių pirkinių) išgirdau kasininkės žodžius kolegei. Sako:

 - Parašiau prašymą išeiti iš darbo!
 - Eik tu sau! Išeini?
 - Pasiūlė geresnį darbą, geresnę algą tai ir išeinu.
 - Kur? Kiek?
 - Viešbutyje. Septyni tūkstančiai į mėn.
 - Jo, girdėjau viešbutyje gerai moka.

Viešbučiau, už tokius pinigus aš tau pasižadu būt lojali, pasidaryti medalioną su vadovo nuotrauką, nesirgti, nepastoti ir netarti tavo vardo be reikalo. Kaip bebūtų aš į tai pažvelgiau kaip į pasaką. Vis gi gražiausia šios istorijos dalis, ta, kad kasininkė (išeinanti iš darbo) su pirkėju jau sveikinosi per didžiausią atstumą, sukosėjus pirkėjai rekomendavo vaistų ir linkėjo sveikatos, man gražiausiu skambiu balsu ištarė geros dienos, panele, o atsilaisvinus jos kasai šūktelėjo ne kartą - ponai prieikite taip maloniai kaip niekada nesu girdėjusi nieko nekalbant prekybcentryje.

Magiški žodžiai po kurių keičiasi gyvenimas: "aš tave myliu", "ar tekėsi už manęs" ir jiems tikrai nenusileidžia frazė "išeinu iš darbo". Aš tas dienas kuomet ištariau tuos magiškus žodžius "išeinu iš darbo" pamenu labiau nei gimtadienius ir kalėdas, net kuo apsirengus buvau,  atsimenu. Po tų žodžių darbas mielas pasidaro, nes laisvė ir galimybės kvėpuoja į nugarą. Gera iki pirštų galiukų. 

Moralo didelio čia nėra, tiesiog ko gero laimingas žmogus - laisvas. Jei nesmaugia santykiai, o darbe tavimi pasitiki ir vertina, neskaičiuoja kiek kartų pakeli užpakalį - tau ,žmogau, pasisekė. O jei ne, tai gal pats metas ištarti magiškus žodžius ir pasukti gyvenimą kaip nors kitaip? O jei tam trukdo aplinkybės, ar trūksta drąsos, tai žinok ne tau vienam taip norisi laisvės.

25

2015.06.18

Vakar atšvenčiau savo dvidešimt penktąjį gimtadienį. Pirmąjį jubiliejų. Atsižvelgiant į svarbesnius gimtadienius, pavyzdžiui šešioliktas - gauni pasą, aštuonioliktas - gali nusipirkti gerti alkoholio ir cigarečių. Vėliau visi gimtadieniai tarsi skirti kaupimui,  o ne gavimui, pavyzdžiui vyro susiradimui, karjeros keliui, pasaulio pažinimui ir jei to neturi - tau bus palinkėta. Iš palinkėjimu galima labai aiškiai suprasti ko tau trūksta (kitų akimis). Dvidešimt penktasis yra tarsi mini ataskaita - mano atveju man linkėjo realizacijos ir darbo, kuris man patiktų (aš negaliu su tuo nesutikti). Visgi kokie penkeri metai atgal buvau įsitikinusi, kad kokioj mėsmalėje aš begyvenčiau, tuo metu kai kelsiu taurę už dvidešimt penkis metus šioje žemėje, jau bus viskas susitvarkę. Na ką gi, ką gi, yra pliusų ir aš ne vergė Izaura, kuri gyvena vien tarp negandų, bet kur mano vieta pasaulyje? Ką daryti? Kas man patinka? vis dar atviri klausimai. Šiaip aš stengiuosi kaupti džiugias akimirkas, kurias prisiminus iš juoko ir laimės plyšta žandai, aš stengiuosi gyventi taip, kad viskas būtų aišku. Priešingai nei įprasta tokiam jubiliejimiui gimtadieniui aš nenusiteikiau šventimui be saiko, o su gera drauge (su kuria vis dar ieškom savo vietos pasauly)išgėrėm šampano (šampanizuoto birzgalo) daug kalbėjom apie gyvenimą, apkabinau balkoną kinietiškais balionais su užrašu "I LOVE YOU" (taip jau gavosi) ir tiesiog pasibuvom. Aš džiaugiuosi, kad neprasidėjau su baltom mišrainėm, kijevo kotletais ir alkoholio upėm, nes tai buvo ne tai ko noriu iš tiesų. Dress kodas - artimas treningui, no make up stilius - tai kas buvo mano gimtadienio tonas, nes aš to trokštu šiuo metu iš gyvenimo - tikrumo, natūralumo. 
Aš pasavau nuo įtampos ir stabtelėjau susivokti, o kas keisčiausia, man gerai ir aš tikrai džiaugiuosi, nes tai miliono verta proga. Kas mane nustebino - tai išsakyta ir neišsakyta nuomonė - kaip tu gali taip? Paprastai, aš greičiausiai net penktadalio neturiu to ką turi tie užsisukę žmonės su savo verslo skambučiais, susitikimais, veidais nespindinčios jokios emocijos, bespalviais pilkais kostiumėliais, tarp stiklo sienų, bet jie neturi to gabalėlio laisvės ir atokvėpio, kurį turiu aš. Jie pasiema kelias savaites atostogų, per kurias jaučiasi kalti, nuvažiuoja į tolimą kraštą, kelia nuotraukas į feisbuką ir slapta liūdi, kad jų laisvė tetrunka pora savaičių per metus. Kadaise aš pavydėjau tokiems žmonėms, dabar man jų gaila, nes didžiausia prabanga laisvė ir galimybė rinktis ką veikti ir ką daryti su savo gyvenimu, neįsipareigoti prabangiam automobiliui, neįsipareigoti savo socialiniui statusui. Aš svajoju apie tai, kad ką beveikčiau - tai turėtų naudą ir prasmę pasauliui, o ne kažkam, ko aš nemačiau ir nepažįstu krautų kapitalą, dar ir dar be pabaigos. Todėl visi tie sveikinimai ir linkėjimai rasti save - yra prasmingi. Prasmingi buvo ir šie metai -  lašas drąsos, keli stabtelėjimai, akimirkos liūdesiui, kažkiek baimės ir nerimo, tačiau nieko nesigailiu ir laiko netrokštu atgal atsukti, o tai parodo, kad viską padariau teisingai. Teisingiausiu keliu man pačiai.
Tebūnie šie metai - kupini prasmingų galimybių. 

SALIUT!

Univeras

2015.06.08

Šiandien sužinojau (t.y.gavau paskutinius egzaminų rezultatus), kad sėkmingai baigiau studijas. Tai buvo ne šiaip studijos, o pragaro studijos. Po daugelio paskaitų išeidavau su mintimi, nejau aš tokia kvaila, kad taip visiškai nieko nesuprantu. Ne protingesnė kas kart, o vis didesniam šoke.

Aš žilau.
Aš verkiau.
Grąsinausi, kad mesiu visą šitą reikalą.

Bet nemečiau, o kantriai deginadama nervų lasteles ėjau į priekį. Jei manęs paklaustų, koks tavo didžiausias gyvenimo iššūkis - tai VU ekonomika.

Nežinau, kuris neturi nuoskaudų iš mokyklos dienų, bet aš ten buvau nurašyta viskam, kas susideda iš skaičių. Kai tau dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs, o jau girdi "ne visi gabūs matematikai/chemija/fizikai"...Aš ir nesakau, kad esu gabi, bet visi tokie demotyvatoriški paguodimai, atveda prie to, kad net nesistengi kažką daryti, o užleidi vietą gabiems, tą padariau ir aš, o  kaip parodė ateitis, gabuoliai gyvena eilinius gyvenimus ir nieko ten stebuklingo, bet gi būtinai reikia kažką paaukštint/kažką pažemint.

Tai gi po mokyklos baigta kolegija, o po jos pamąsčiau tai ką aš šeši, kad universiteto baigt negaliu. Tada įstojau į ekonomiką padraugaut su skaičiais ir visai kita mokslų puse. Nebuvo lengva, bet didelė to dalis buvo, įsitikinimas, kad aš negaliu/nemoku, nes niekad nemokėjau. Kapanojausi, nervinausi, verkiau..bet įveikiau, o to sėkmės paslaptis, aš pamiršau visus tuos pamokymus, kad reikia gabumų, aš įdėjau darbo, kuris kartais buvo bukas, bet baigiau studijas, iš kurių greičiausiai išsinešu ne ten įgytas specifines žinias,  o tai, kad niekas nežino mano galimybių, nes net ir aš jų nežinau. Matyt kai kitam konstatuoji faktą, ką jis sugeba/ko ne reikia labai pasverti savo žodžius. Universitete paklausta kokias studijas esu baigus kažką mygdavau, nes absoliučiai visi buvo kažką šioje srityje jau nuveikę ar išmokę, net priėmimo komisija stojimo metu nepanoro skaičiuoti balų, jei ne geradarė moteris, kuri paimė ir suskaičiavo, kad turimi kreditai atitinka reikalavimus ir kliučių įstoti nėra.

Tai gi trejų metų universiteto etapas baigėsi. Ar aš laiminga? Taip.  Per tą laiką nebuvo nei vienos skolos, nei vieno perlaikymo. 

Kodėl parašiau įrašą apie šį etapą ir jo priešistorę, tai tik tam, kad eilinį kartą parodyti, kaip stereotipai ir kadaise sukurtos nuotatos kaišioja kojas siekiant naujų tikslų.

Šia žeme vaikšto ne tik favoritai. Vietos po saulę užtenka visiems. Pasakyti, kad gauni viską ko nori - per ne lyg drąsu, tačiau bet kuriuo atveju geriau pabandyti, nes būna, kad pasiseka.

Gaunam, ką gaunam

2015.05.26

Aš vis susimąstau kodėl kartais sekasi, o kartais atrodo žemė prasiveria ir nesėkmės praryja?. Nuo ko tai priklauso nuo mėnulio, nuo karmos, nuo nuopelnų gyvenime?. Dalis man pasakytų nuo požiūrio. Aš negalėčiau nesutikti, nes požiūris nuspalvina mūsų gyvenimą. Bėda ta, kad aš netikiu pozityviu požiūriu. Aš tikiu stiprybe ir nuostata, kad nereikia rodyti jausmų, atskleisti bėdų ir taip  gaunasi laimingo ir pozityvaus žmogaus įvaizdis. Periodais aš netikiu, kad gerumas atneša gerumą. Visi užjausti žmonės, pašerti gyvūnai man tarytum turėti atnešti sėkmingą gyvenimą, bet kartais taip ilgai jo nesulaukiu. Kai sako, kad pas visus yra bėdų, tai tarsi praranda prasmę visas gėris, kurį bandai daryt tampa simbolinis, nes arba tau pasiseks arba ne. Lyg ir pakanka tų karmos taškų, bet nesekmės išbalansuoja taip, kad pradedi bijot gyvenimo. 

Kartais atrodo, kad tiesiog lošiam gyvenimiškoj loterijoje. Vienas gauna meilę, kitas vėžį, trečiam gimsta unikali verslo idėja, o kitas pats sau fainas ir nuo to laimingas. Ta loterija lydi kiekvieną, vieni išlošia, kiti pralošia, o kartais susikeičia vietomis. Tada man vis iškyla dilema, ko verta valia, tikėjimas? Ar tikrai reikia žiūrėti į viską trumparegiškai ir iš paskutiniųjų gyventi pagal principą - dabar ir čia. Žinau ne vieną, kuris save guodžia mintimi, kad kažkam X dar blogiau, yra tokių kurie save motyvuoja tikėjimu, jaučia apsaugą, kupini vilties. Jei kam teko panirti jūroje ir pajausti bangų mūšą, kai nebegali išnirti ir jos verčia smegti gilyn, tas supras, kad tokias bangas kartais dovanoja ir gyvenimas. Kodėl dovanoja? Nes pats gyvenimo šansas yra atsitiktinumų virtinė, pavertusi kiekviena iš mūsų gyvybės forma, kuri suvokia savo trapumą. Laikas yra dovana, kuri senka ir kartais man būna taip apmaudu, kai dėl kažko dvejoju per ilgai, trypčioju vietoj, kuklinuosi, baidausiu ar laukiu ilgiau nei turėčiau laukti.

Aš vis dar nežinau ką tiksliai noriu pasakyti, gal tai, kad gyvenimas nebūna teisingas ir aš dėl to pykstu. O gal tai, kad aš labai noriu mėgautis gyvenimo skirtu laiku, bet nemoku. O gal bijau gyventi, laikausi įsikibus į "teisingo" gyvenimo modelį?. Atrodo momentais taip brandžiai pažvelgiu, o kartais tiesiog baiminuosi galimų nesekmių, tiek, kad jos ateina. Aš visada buvau įsitikinusi, kad viskas turi savo laiką, o aš vis dar esu pametus save, nesupratus, pervertinus ir nuvertinus daugiau kartų nei turėčiau. Bijau, kad kai suvoksiu ir atrasiu savo kelią, turėsiu per mažai laiko eiti juo, panašiai kaip susidraugavus su nauja kompanija, susivoki, kad metas eiti namo, nors taip smagu ir faina.

Toks jau tas gyvenimas. Vieni turi laiko per daug, kitiems jo nuolat stinga. Kažkas buvo pamylėtas sėkmės, o kitas išeina į kasdieninę kovą su gyvenimu, pasiklydę tarp meilės ir neapykantos, besistengiantys užmigti tarp bombų ir spengiančios tylos, mes visi gyvenam TĄ gyvenimą - vienintelį ir nepakartojamą. Kartą perskaičiau knygoje, kad gyvenime " mes kartais gaunam ko norim, kartais gaunam ko reikia, o kartais gaunam ką gaunam", tai gi bandau susidėliot į lentynas ką gavau.

Ramios nakties!

Tikras vyras

2015.05.21

Nors jau buvau galvą guldanti ant pagalvės sapnui, supratau, kad miegas negreit aplankysianti būsena. Pamąsčiau, kad seniai jau berašytas blogas, norisi, kad ir tos kelios paklydusios dūšios besilankančios čia, atrastų kažką.

Pagalvojau apie vyrus. Apie vyrus šiaip aš dažnai galvoju (tai natūralu). Tik šį kartą susimąsčiau, kad man labai sudėtingai tektų apibūdinti vyriškumo sąvoką. Jei netyčia koks vaikas užklaustų, kas yra vyriška, o kas moteriška, aš ko gero pavartočiau žodį tai įprasta vyrui ar moteriai, bet nebrėžčiau aiškių ribų. 

Nesiplėsiu aiškindama kaip apsurdiška vadovautis posakiu už vyro, kaip už sienos, nes kai ta siena sugriūna, plytos prispaudžia. Man vyriška, kai vyras ištiesia pagalbos ranką bejėgiam, bobutei padeda susiskaičiuoti grąžą parduotuvėje, vaikui padeda rasti namus, kepa blynus ir daug juokiasi. Tai man pasitikėjimo simbolis, jaukumo, ramybės ir saugumo ženklas.

Man visada buvo įdomu, kodėl kai kurioms  moterims imponuoja agresyvios išvaizdos vyrai, visada galvodavau ar tai yra tas saugumas, kurį suteikia vyras ir kodėl jis toks brutalus? Mačiau ne vieną, kuri gaudavo į liulį dėl netaisyklingos kiaušinienės formos, kuri skaudžių žodžių jau nebeskaičiuodavo, kuri klausydavo istorijų, kad monogamija neįmanoma ir visos jos tikėjo tuo, kaip šešiamečiai tiki kalėdų seneliu ir  džiaugėsi bent vienu geru jo (vyro) gestu it pietiečiai sniegu. Gal tie vyrai augo su nuostata, kad vyras turi būti akivaizdžiame garbinime, jo kiekvieną žingsnį lydi šlovinimas ir garbė. Riebūs žodžiai ir smūgis, tai jo saviraiška ir valdžia. Man tai nekeista, man daug labiau keista už tas moteris, kurios šiems šaunuoliams gimdo vaikus, kuria buitį ir slapta svajoja apie pokyčius ir atsivertimą į gerą. Ar jos tokios krikščionės į smūgį atsako atsukdamos kitą žandą, ar jos mato gyvenimo prasmę kančioje, o gal taip gyveno jau trys kartos jos giminės moterų? Besiklausydama tų nesuvokiamų istorijų apie smurtą, terorą poroje ar šeimoje, prieš akis iškildavo kaimo glūdumos asocialių asmenų buities reikalai, bet kartais ir Gucci akiniai paslepia mėlynes,o asmenukės iš spa, kad kažkas atgailauja ir ne be reikalo. Tai nevyriška. Tai žema ir aš to nesuprantu. 

Kažkada esu išgirdau pasakymą, kad už kiekvieno stipraus vyro, stovi dar stipresnė moteris, ko gero už menkų vyrų, stovi dar menkesnė. 

Tikras vyras iš gaisro išneša kačiuką, tikras vyras keičia pampersą ir tikras vyras žino, ko nori jo moteris, nes jis ją išgirsta.

Savanaudiškos vestuvės

2015.05.07

Aš nesu sentimentali. Nesaugau pradinės mokyklos simpatijų raštelių, neapkabinėju namų paauglystės laikų nuotraukom, nesusikūrus esu ir eks katalogų su nuotraukom. Na, trumpai - drūtai, glostyti sentimentalius dalykus ne man. Aš iš tų žmonių, kurie  išgyvena akimirką ir dirbtinai į ją nebegrįžta. Jei man gerai dabar, man to pakanka 100%, man nebūtina selfinti, skelbti, slapta tikėtis laikų. Kaip jau supratom iš šios įžangos nelabai mane džiugina ten visokie menkniekiai, nes įdomu pokalbį prie vyno aš prisiminsiu ilgiau, nei selfį su bifšteksu stikliuose.

Net ir aš gilios paauglystės laiku, vieno kavalieriaus pavadinta mergaite ledine širdim, vestuves įsivaizdavau kaip meilės šventę. Man iki pat 2014 gruodžio mėn, atrodė, kad vestuvėse susirenka visi laimingi iki apsiš...imo ir daug džiaugiasi. Džiaugiasi širdim. O akimirka žavinga, šis įspūdis subliuško, kai tą nuostabų gruodžio mėnesį, kalėdų šurmulio metu, aš pradėjau planuoti savo vestuves. Ir patyriau daug šokų. Aptarsiu pagrindinius.

ŠOKAS NR.1 

KAINOS

Holly cow. Aš gyvenu XXI amžiuje, sostinėje, lankausi parduotuvėse, neseniai dar gaudavau atlyginimą. Aš žinau kaip ir kokie pinigai ateina, bet jau vestuvių kainos. Restoranas, sodyba, kaimas, piknikas, užtenka žodžio vestuvės ir išgirsti kainą, kuri priverstų širdies stimuliatorių sustoti. Palyginimui: gedulingi pietūs - 15 eurų asmeniui, gimtadienis kokie 25 eurai asmeniui, o vestuvės - 50 eurų. Na taip, vestuvės ko gero trankesnis ir ilgesnis vakarėlis nei gedulingi pietūs, bet gimtadienio ir vestuvių kaina daugelyje vietų išsiskiria, ko ne dvigubai, na trečdaliu tikrai. Ta prasme atėjus į vestuves ryjama daugiau? Principe švenčiama tiek pat laiko, meniu nesiskiria, na vakaro kaltininkai gal gražiau atrodo nei jubiliatai. O meluot neišeina. Nesakysi gimtadienis su jaunamartės suknele. Tai gi, pirmas smūgis ištiko biudžetą, sužinojus restorano kainas. Norisi ir nuotraukų, tas ir gi kainuoja. Norisi ir svečių, o kad jie neramstytų sienų reikia ir žmogaus, kuris paorganizuotų veiklos. Taip jau susuikostę mūsuose, kad per vestuves šokama. Aš, kaip jaunoji dj'aut prie pulto nenusiteikus, o mano muzikos parinkimas labau tinkamas gedulingiems pietums, nei vestuvėms. Tai gi visi tie žmonės - kainuoja. Ne kartą išgirdus jų užmokestį galvodavau čia jau suma konvertuota į eurus, ar vis dar senoji valiuta. Kainų šokas vis dar ištinka, tik reakcija kitokia. Lengviau atsisakau tam tikrų dalykų, nesijausdama blogai.

ŠOKAS NR. 2  

Jaunoji

Mano būsimam vyrui pasisekė. Jis veda skrudžą magdaką. Tai, kad nuotaka numatytą eurų sumą suknelei, gėlėms ir kitiems mažmožiams viršyja dvigubai ar trigubai, ko ne normalu. Nereta jaunoji tampa savo holivudinių svajonių įkaite. Kvietime svečiams nurodo kada ateiti, kuo apsirengus (spalva), kokią gėlę atnešti, kokią dovaną - vokelį įteikti, ar vaikus namie palikti. Viskas čia normalu, kai pamini vieną ar keletą variantų. BET kai viename kvietime išvysti sąlygas ir vien tik sąlygas, man kiltų klausimas ar ten yra nors kiek oro kvėpuoti. Nenustebčiau, jei vestuvėse pasitiktų gražus pustuštis stalas. O maistą praneša, paknapsi ir viskas. Grožėkis abažūrais, kvietkais, dekoracijom (meilė yra saldi) ir t.t Nes kam tas maistas, kai gadina vaizdą. Geriau užrioglint karaliaus Liudviko laikų žvakidę, o pavalgyti galima ir namie. Aš pakviečiau tuos žmones, kurie man brangūs ir reikalingi, bet šiaip vyrauja šiam pasaulyje kita kvietimo taktika. Kvieti kiek kviečiasi, atsisako (savaime suprantama) ir moji ranka, ai tai dzin. Vestuvių laikas ir pirmadienis, ir trečiadienis..Tu dirbi? pf..na tai, kas. Aš jaunoji, mano šventė. Jei nepatinka draugo X pora, kvieti jį vieną, nors kitus porom. Jaunoji gi nusprendžia kam valia draugauti, kam ne. O jau keistumų keistumas kai pageidavimų turi jaunikis, nors ten ne pageidavimai, o smulkmė, bet iš principo jo pareiga sutikt ir viskuo džiaugtis kaip mergytei. Dalyvaudama tose jaunųjų grupėse, forumuose, aš įsivaizdavau kad taip būna, bet nesuvokiau mąsto. Drįstu teigti, kad štai tokia pozicija vyrauja 70 proc. porų Nenuostabu skyrybos, nes kai bendras gyvenimas prasideda nuo vieno žmogaus norų tenkinimo ilgai tai tęstis nebegali. 

ŠOKAS NR. 3

MERGVAKARIS

Na mano draugės dar laisvi paukščiai ir aš asmeniškai tiesiogiai ne kažką esu dalyvavus mergvakaryje. Mano protas apie šį pasibuvimą sufleruoja, jog tai yra linksma vakaruška moteriškoje kompanijoje. Manau suorganizuoti auksinio scenos kryžiaus tiesioginę transliaciją yra paprasčiau. Keisti jaunųjų įnoriai : SPA, nenoriu miesto ir nenoriu sodybos, noriu ramiai, bet nenuobodžiai. Tarytum tikrai tai paskutinis vakaras gyvenime, o SPA nuo šiol bus susprogdinti. O dar ta idėja, vakaras jaunajai. Dievaž, aš asmeniškai, iki altoriaus nukeliausiu ir be mergvakario. Man atrodo, kad merginos tai organizuojas plius minus sau, akcentuodamos jaunąją. Ar man būtų vienai smagu gulėti spa? ar man būtų smagu nerti vašeliu skarelę, kai draugių akyse matyčiau tekilos ištroškusius akių vyzdžius? Ne. Smagu nebūtų. Prisiklausius tų baisybių kai ten riejasi dėl visokių marazmų, kai užsako jachtą, o jei nebeturi pinigų ir kažkuri lieka durnesnė nei kitos, man pasidaro baisu. Aš tikiu, kad mano merginos protingos, o ne vištos kudakuotojos ir mokės pasilinksminti. Už tai jokių įnorių aš neturiu. Aš prisitaikysiu. 

ŠOKAS NR. 4

AŠ

Maniau, kad išskysiu ir pradėsiu fantazuoti būtus ir nebūtus dalykus. Vestuvių planavimas atskleidė mano brandą. Mokėjimą paskaičiuoti, sugalvoti analogą, nesureikšminti smulkmenų, nesusipykti su puse pasaulio ir jaustis gerai. Aš pati nustebau racionalumu ir planavimo įgūdžiais. Visgi metai daro savo. O sentimentalumai niekada nekišo kojos. Kartais gyvenime gauni, tai ką gauni, o ne ką nori gauti. 

Gal ir gerai, kad mano galvoje sukasi vis daugiau klausimų apie ilgą ir laimingą santuoką, nei apie torto papuošimus ir makaroons'us.

Nors ne viena draugė mane pavadina vaiku dėl mano kūno sudėjimo ir smulkumo, tačiau aš iš savo charakterio noriu išvaikyti paskutinius infantilumo pliupsnius ir tapti jokiu būdu ne zanūdna boba, bet sąmojinga ir racionalia moterimi, kuri vadovaujasi gyvenime protu, o gaili širdim, tada kai reikia gailėti.

Man truputį apmaudu, jog vestuvės tampa "one man show", kad geriausia draugė per sekundę gali pasidaryt ne geriausia, jei nesutiks su kažkokia vestuvine sąlyga.  Mano laimė sociali, ji susidaro turint artimus žmones, o aš neįsivaizduoju LAIMINGIAUSIOS GYVENIMO DIENOS, kai mano draugės susipykusios, kažkas sėdi be poros, pusė svečių patyrė nepatogumų dėl kvietimo sąlygų,o jaunikis ties kantrybės pasibaigimu. Aš už tikras, o ne surežisuotas vestuves, kurios suvirpina širdį ir akimirkai supranti, kad meilė nugali viską.



























2015.04.29

Kažkur dingo įkvėpimas. Toks įkvėpimas, kai norisi kažką daryt. Ko norisi, tai su kokia drauge kabot mieste ir siurbčiot kavą, klausytis pletkų ir viskas. Leisti tuščiai laiką, švaistyti jį. Norisi važiuot, ieškot nuotykių. Skūra tampa ankšta. 

Naminį jaukumo periodą keičia noras pažinti. Tik kartais atrodo nėra ką pažinti. Dienos tampa vienodos, tikslai neaiškūs, o norai migloti. Būsena, kai lauki ir nežinai ko. Vis sakau sau - kaip tu mane užknisi, kur tavo tikslai? kur karjera? Aš neleidžiu sau užsisedėti namie, vis einu ir veikiu kažką, bet tas veikimas tarsi detalės iš skirtingų dėlionių. Gyvenimas plaukia tarsi savaime, o aš bandau šokti tarsi šokėjas, kuris nemoka šokio, o bando judėti prisiderinęs prie kitų šokėjų, su vėluojančiais judesiais. Kai manęs paklausia ką noriu veikti, aš  - nežinau, o tada man pasako, kad visi žino ką nori veikti. Tai visai neguodžia. Visiškai.

Kai viename klipe Beyoncės paklausia koks jos gyvenimao tikslas/noras/siekis ji atsako, būti laimingai, o salė nusistebi ir nusijuokia. Tai va -  netikras Beyoncės personažas ir aš (tikra iš kūno ir kraujo) jaučiamės taip pat. Gera turėti įsivaizduojamą draugę.

Pagalvojau, kad gyvenimas turi tendenciją gerėti. Retas kuris, pažvelgęs atgal (išskyrus hipių laikus, gal) ilgisi kažkokio istorinio laikotarpio. Vadinasi jei žvilgtelsiu į savo esamą momentą gyvenime iš ateities, man tada bus gerai. Aš sakau dabar toks laikas, išlauk, suprask, galvok ir judėk. Stagnacijos laikas vis dar kelia daugiau klausimų nei atsakymų, o peršasi baisi mintis, kad grįšiu į tą tašką iš kurio pajudėjau nieko nepešus.

Meluočiau jeigu sakyčiau, kad toks jausmas mane aplanko pirmą kartą. Jis buvo ir tada aš grįžau namo, o šį kartą aš esu namuose. Energiją jaučiu mintyse, o kūną traukia prie žemės. Išmokti būti laimingu - labai sunku. Džiaugtis gyvenimiška smulkmena - talentas. Aš tik noriu, kad man pasisektų, kad užtaikyčiau ant kelio, kurio nemesčiau dėl takelio ir aš dar labai noriu, kad mane suprastų kas nors. Supastų, o ne toleruotų.

Bedarbystės užrašai part III

2015.04.17

Bedarbystės vingius planavau aprašyti, kur kas rečiau nei tai darau. Mintyse jau rikiavau kito įrašo nesusijusio su darbu, idėjas. Bedarbystės socialinio reiškinio spalvos yra tokios ryškios, kad galima šią temą plėtoti iki amžių amžinųjų.

Tai gi, visų pirma aš desperatiškai neieškau darbo. Mano tikslas - pasivaikščioti po darbo pokalbius, pamatyti kas darosi, nes šios pramogos beveik du metus neturėjau. Nepasakyčiau, kad cv siunčiu kasdien. Pati taupau energiją, ruošiu mintis. Kai mano brangusis užtyko kokį grieko vertą cv, aš siunčiu - per ne lyg nesigilindama. Čia gi loterija, kurią veikia mėnulio fazė. 

Rezultatas: nereikia laukti ilgai kol pakviečia, bet nesispyriodama einu. Pirmi pokalbiai nebuvo idelūs. Aš kažkaip nemoku ruoštis pokalbiams, man vis atrodė, kad ten svarbu natūralumas. O pasirodo - visai ne. Reikia išmokt viską. Pavyzdžiui trumpai apie save - vidurnaktį galiu atkartoti. Kai paklausia trijų blogiausių sąvybių - tik visiškas idiotas gali jas vardinti. Reikia pasakyti tik vieną - smulkmeniškumas. Porą sakinių ir viskas. Kokios dar trys ydingos sąvybės - aš tobula.

Kontoroje X atrankų specialistė pasitaikė be proto monotoniško ramaus balso, kol ji kalbėjo, troškau, kad ji man pakalbėtų prieš miegą. Tai tokia monotonija, kad kai ji baigė prakalbą, aš mintimis buvau iškeliavus.

Šiandien buvau kontoroje Y, kurioje kuriozų kuriozas. Kai sutinki žmogų, kurį pažįsti, o jis tave ne. Aš kažkaip daug tokių pažinčių turiu, kadangi mergaitė jauna tai ji bandė sukti a la google pokalbį su pamokymais. Tokie klausimai apie mano pirmą diplominį 2012 m. Ar ne per daug vandens nutekėjo? Kaži kokia klausimo prasmė? Ar atsimenu? Kodėl ne neklausė ar darželį draugų daug turėjau? Nes šiaip tai nekenčiau darželio, neturėjau nei vieno draugo, o mintyse kurdavau piromaniškus planus. Va čia manau būtų naudinga informaciją. Ir dar tokie klausimai, kur matot save, atsakau, o jai nepatinka, savo nuomone kiša. Jėzus kaip visiems tai įdomu, važiuok pas mamą į kaimą savaitgalį ir pasipasakok, nes jai vienai gal ir rūpi. 

O vieno pokalbio metu perėjau į kitą etapą, pokalbis buvo labai brandus ir realistiškas. Bet pasavau tame etape, nutariau, kad man anksti.

Bet priežastis, kuri mane paskatino šiandien rašyti buvo tai:

O jei jau kalbant ko aš trokštu? Lengviau ko gero vikingų LOTO laimėt, nei mano troškimo išsipildymo tikėtis. Kaip gyvenimas parodė troškimą geriau turėti - nei jo neturėti. Dėl tos durnių vilties. O tokį pakoučinimą užtykoti, kai eini iš sumauto pokalbio su mintis - nejaugi aš tokia beviltiška, yra tarsi ženklas. Tarsi tikinčiajam Jėzaus portretas laimės sausainiuke. 

Man patinka tas žmogus, kuris užrašė ant stulpo šį lapelį. Aš trokštu, kad visi stulpai būtų tokie, o atrankų specialistai suprastų, kad jų klausimai visai negudrūs, juose apie žmogų nesužinai nieko, tiesiog išmanesnis pasinaudos trafaretiniais atsakymais, o nuoširdesnis pasakys savitą tiesą, kuri jums nepatiks, nes nerasite to atsakymo - atsakymų rakte. 

Kol kas man tai kelia šypseną.

Bedarbė siunča bučkį ir primena, kad niekas negali JŪSŲ sustabdyti:*

Bedarbystės užrašai part II

2015.04.10

Maždaug pusantros savaitės - bedarbė. Kol kas nesigailiu ir galvos į sieną nedaužau "mama, ką aš padariau". Grįžti nenoriu. Skambučių iš darbo sulaukiau - lyg dirbdama. Tik ko gero atlyginimo nesulauksiu. Darbiniai košmarai traukiasi, aš kažkaip atsipalaidavau ir į praeitį nesigrežioju, nes mano tikslai ne ten. O kur? Nežinau. Šį kartą tikiu, kad gyvenimas sustyguos pats. 

Kaip bebūtų šiai dienai mano tikslas nėra pridvisęs ofisas, su kolegom, su kuriais darbuojamės a la team workas, vadovas naudoja koučingą iš 2000ųjų amerikoniško vadovėlio, arba dar geriau kokį nors tipo inovatyvų metodą iš "Volstryto vilko" (filmų auka). Realybėj tai visi dūsta iš laimės, kai kas nors praskrenda su kokiu klientu, nes taip pakelia savo markę vadovo akyse. Va čia tai koučingas SSRS. Išmanyk ir būk pirmas. Skaldyk ir valdyk, o ne joks koučingas, team workas. Tai veikia iki tol, kol priedo nereikia dalintis. Tai gi savaime suprantama, kad dabar kišti galvą ten - kol kas nenoriu. Kadangi esu iš esmės darbštus žmogus pasieškau pusės etato darbelių iš namų. Žinoma rinkti kontaktus, ir dirbti failų perkelėtoja - nėra galutinis tikslas. Neseniai tokį skelbimą radau ir išsiunčiau savo cv ir ką gi pirmasis pokalbis. Brokeriai. Susitikimas vero cafe. Aš kaip visada savam style ir nuėjau ne į tą vero cafe. Man reikia Vilniaus gatvės sankirtoje, o aš esu prie katedros. Ačiū Die vero cafe man reikiamas su raudonu stogu, maždaug 4 skambučiai potencialiam darbdaviui ir aš jau ten. Pavėlavau nei daug, nei mažai 10 minučių. Pokalbis kaip visada trumpai apie save, kodėl nebedirbi. Man šiandien buvo atvirumo valandėlė pasipasakojau iš širdies, mane padrąsino, pasikalbėjom, kokie darbai, ką aš moku. Finalas: jiems reikalingas alio alio ragelio žmogus, skambinėtojas, o aš tokį darbą jau atidirbus. Bet nebūtų nuostaba jei dar ateityje susitiktumėm dėl kitos veiklos. Tai buvo vienas iš tų retų pokalbių, kai susitinka kandidatas su nuoširdžiu noru ir darbdavys, kuris ieško darbuotojo sąžiningo, o ne tai, kai susitinka apsikeisti šabloniškom frazėm paskaičius straipsnį "Penki metodai padaryti darbdaviui neišdildomą įspūdį". Tai gi, žmogiškumas dar nemirė. Linkiu Jiems ko geriausios sėkmės.

O šiandien centre velnioniškai daug žmonių, saulė žeme ridinėjasi ir atrodo, kad niekas nedirba. Dabar valgau košę ir ieškau gyvenimo tikslo.

Rytoj laukia egzaminas, todėl skubu mokytis.

Bučkis, 

Bedarbė

Šiandien pavadinimo nereikia

2015.04.07

Kadaise mano mėgstama tema buvo - meilė, vyro ir moters santykiai. Ją plėtodavau tiek bloge tuometiniame, tiek nesibaigiančių pokalbių metu prie vyno su draugais ir draugėm, kartais net nepažįstamais. Bet užtilau. Tuo metu man tai buvo paieškų ir analizių metai. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos pastebiu ironišką situaciją - kuomet patirtis buvo apverktina, galėjau postringauti apie meilę valandų valandas, o šiuo metu kai atrodo jau ir galėčiau šį tą pakomentuoti - tyliu. Tyliu su draugais, tyliu su draugėmis, tyliu ir su nepažįstamais, kas be ko.

Klausti kas yra meilė, tai tolygu klausti kuri skaniausia pica picerijoje. Kiekvienam vis skirtinga. Labiausiai mane stebina meilės matavimas laiku. Tik bėda, kaip ir su picom, visiems patinka skirtingos. Jei draugauji trumpai ir tuokiesi, persigandę veidai taria ką tu darai, o jei draugystė trunka dešimtmetį tie patys veidai nutaria, kad ir taip gerai, kam čia tuoktis ir vėl nustemba išgirdę apie vestuves. Ir vėl tarsi kažkas čia ne taip. Vadinasi reiktų išsivesti vidurkį. Aš manau, kad žmonės į ilgalaikius santykius sueina tuomet, kai patiki vienas kitu. Vieniems pakanka mėnėsių, kitiems dešimtmečio - bet meilė tikra. Vis pamenu kai mano meilę matavo su įvairiais pasakymais, o padraugausi tiek kiek "mes" - pamatysi. Padraugavau ir nepamačiau, ką pamatė jie. Žmonės skirtingi, gyvenimai skirtingi ir meilės skirtingos. Pavadinkim tuos žmones - pamokslautojais ir nuleiskim pamokslus negirdom.

Dar mane labai nustebina vertintojų kasta. Tokie, kurie visiems žmonėm supaišo pliusus ir minusus. Pavyzdžiui: geras automobilis, bet "mamytės sunelis", geros dūšios, bet negražus. Ir taip toliau. Pliusų minusų tiek, kad paklysta patys tarp jų ir suma sumarum visi kažkokie kreivi gaunasi. Kadaise ir aš dėliojau pliusus ir minusus. Labai plačiai atsimerkdavau prieš pliusus ir nusigęždavau nuo trukūmų, tarsi jų nėra. Tai labai dirbtinas ir kvailas metodas. Normalu, kai juo vadovaujasi niolikinės, bet kai tai propoguoja tetos palei trisdešimt, pats metas su psichoanalitiku gilintis į vaikystės traumas. Aš su metais įsivedžiau patį paprasčiausią - laimės kriterijų. Baisus kaip velnias, ar šventas it angelas - jei šis žmogus suteikia man laimės jausmą, man tai svarbiausia. 

Dar yra - žinovų tipas. Kurie santykius yra suplanavę pagal schemas maždaug tokias: pirmadieniais gėlės, savaitgalį prabangus restoranas  centre, sekmadienis - selfis is spa. Pirmadienį pasiguodžia viešai kokia sunki diena, o vakare vėl raudonių rožių puokštė. Taip ir cirkuliuoja tame rate. Įdomiausia, kai jie klausia - tai tau gėlės tik per valentinkę ir gimtadienį? ne kas savaitę? Neveža į spa ir svarovskių nėra? Nemyli vadinasi. Meilė pagal juos yra prabangi ir schematiška su patvirtinimu. Žinovai nebūtinai vertina meilę materialiai, kartais jų akimis per mažai romantikos byloja nemeilę. Nedainuoja serenadų? Neparašė eilių? Nediskutuojat apie Sokratą prieš miegą? Ei, tai ne meilė. Jiems sunku suvokti, kad ne visoms reikia gėlių ir vyro, kuris gyvena garaže. Ne visiems vyrams gyvenime svarbiausa kotletai ir mamos-meilužės klonas pašonėje.

Meilė, kuri yra žmonių tarpusavio ryšys, turi begalę formų ir spalvų. Dabar vyraujanti mada vestuvių baliaus metu įsmeigti saldžiame stale kortelę "meilė yra saldi", aš įsmeigčiau kortelę su užrašu "meilė yra buka". Nes ji tokia įvairialypė. Ar moteris, kuri kasnakt gauna į akį nuo vyro, mušdama kumščiu į krutinę klykia - aš jį myliu, iš tiesų jo nemyli? Mergina, kuri budi automobilyje per naktis prie vedusio vyro namų, paauglys kruvinais riešais iš meilės, negi nemyli? Iš kokio dar altruistiško jausmo galima taip aukotis? Meilė buka, nes tikriausias mano akimis meilės prisipažinimas - myliu, nežinau kodėl. 

Kai paklausi paauglio, už ką jis myli, jis išvardina begalę teigiamų sąvybių. Kuomet šį klausimą uždavė sužadėtinių kursuose buvo daug susimąstymų ir gana šabloniškų atsakymų, kad gera kartu, kad nuoširdi partnerė, kad patikimas vyriškis. Kai paklausi šio klausimo senelių nugyvenusių kartu visą gyvenimą, jie - nusijuokia. Nes meilei žodžių nereikia.

Bedarbystės užrašai part I

2015.03.31

Jaučiuosi keistai (mažų mažiausiai). Vakar buvo paskutinė diena darbe, kuriame išdirbau ko ne du metus. Situacija tokia pirmą kartą, žymiai dažniau aš būdavau užimta tiek, kad krisdavau lyg akmuo į lovą, turėdama gyvenimo tikslą arba bent jau laukdama penktadienio. Dabar suvokiau, kad man visos dienos vienodos ir man tinka bet koks laikas susitikti, išgerti arbatos, nueiti pas dantistą. Nemeluosiu, bet ši laisvė - džiuginanti.

Kadangi ši bedarbystės padėtis neištiko staiga, aš turėjau laiko pasiruošti - buvau pasižadėjus keltis padoriu laiku, kad pajausčiau laiką, daugiau kažką veikčiau ir taip priartėčiau prie savo gyvenimo tikslo. Pirma diena, beveik vidurdienis, o aš neseniai išsiritus iš patalų. Pasiteisinau organizmo nuovargiu ir tuo, kad man reikalingas laikas atsigauti.

Mano artimiausi planai:

1.Susivokti
2.Pabaigti studijas ir atsiimti tą ašarom aplaistytą diplomą
3.Normaliai savarankiškai vairuoti
4. Susirasti darbą, kuris man būtų ne betikslis 8-17 rėžimas, o išties prasmingas reikalas
5. Susituokti be kracho

Mano gyvenimo kokybę tiesiogiai lemia saulėtų dienų kiekis. Šiandien oras - maišas, o aš esu minčių vakume. Per naktį man negimė tiksli prasmingo gyvenimo idėja, aš miegojau apsikabinus savo katę - o ryte stebėjau ją sapnuojančią ir trukčiojančią usą. Jai nerūpi kaip aš atrodau, ar turiu darbą ar ne, ar turiu eurų ar ne, ji jaučia mano kūno šilumą šalia ir to pakanka, o tomis dienomis - nors pasikark, aš pagalvoju, kad niekas kitas taip mano kate nepasirūpins, nesupras jos. Katė nekalta, kad jos šeimininkė gyvena lochišką gyvenimą. 

Labiausiai iš šios padėties bijau, kad prarasiu socialinius ryšius. Niekas nenori draugės bedarbės, bet šiandien mano draugė it mama vedasi mane į kiną, kad nebūčiau mauglis.

Nei pesiminstė, nei optimistė tiesiog - esu tarsi kokių aplinkybių auka, principinis don kichotas.

Kol parašiau šį įrašą ir spėjo saulė iš debesų išlįsti - gal ir man bus viskas gerai?

Žmogus ir žmogysta

2015.03.27

Aš nemanau, kad esu labai geras žmogus. Mano gyvenimo pamato nesudaro krikščioniškos tiesos, mane nervuoja klykiantis vaikai, ir taip aš žaibuoju į jų tėvus visažinių žvilgsniu, kuris  sako "tipo nemoki auklėt - nereikėjo gimdyt". Aš keikiuos ir leidžiu sau parodyt nepasitenkinimą. 

Daug gyvenime nemalonių dalykų aš pereinu tiesiog automatu.

Aš nesišypsau it su dauno sindromu kiekvienam. Bet net ir aš ko ne pasiuntu susidūrus su valdžios demonstravimu, homofobija, selfiams su rankinukais, nusipezėjimu, kad tik "pinigai viską gali". Jei nori pamatyti mano demoną - pakalbėk apie gyvūnų skriaudimą liberaliai. 

Mane ima neviltis, kai žmogus, kuris gali daryti progresą ir vesti į priekį kitus, tarytum viską daro, kad sugrįžtų Salemo raganų medžioklės laikus. Skleidžiama baimės demagogija perduodama kartą į kartą. Jei aš turiu bijot savo šešėlio, kodėl jie nebijo sąžinės balso? Ar jau jis nutilęs amžiams?

Kodėl moteris, kuri turi viešumą, o viešumas yra didžiulė galia, nekalba apie visuomenės ydas,  o apie savo superstą rankinuką? Nejaugi mirties patale galvosi apie savo gyvenimo pasiekimus - "Hermes Birkin" rankinuką? Ar reikia būt su žirafos kaklu, kad į protą niekaip neateitų tie elementarūs žmogiški dalykai. Ar tikrai nebūna niekada gana ? Aš nieko prieš prabangius dalykus, mane tiesiog kerta iš koto jų perdėtas demonstravimas. Aš pažįstu turtingų žmonių, bet nei vienas jų nevaikšto išvirkščiais rūbais, kad pasaulis pamatytų nakleikas. Mes niekada nekalbam apie algas. Mes kalbam apie gyvenimą. Ir aš noriu, kad jie būtų dar turtingesni, nes jie to verti.

O spekuliantai, vagiai, žmogiškumą praradę žmonės, vieną dieną Jus pavys - VMI arba karma. Ir Jūs būsit to verti. 

O gi šiaip viskas labai fainai. Saulė žeme ridinėjasi, širdies kirminai nebunda, paryčių lietus nuprausia šaligatvius ir mes vėl pradedam dieną - vieni kaip žmonės, o kiti kaip žmogystos.

Yra Lietuva 

2015.03.11

Šiandienos labai simbolinis atradimas https://www.youtube.com/watch?v=Jc-CNa0cFwc, kurio klausydama ir rašau šį įrašą. Būdami kažkam dukros/sūnūs/žmonos/vyrai/draugai mes esame ir piliečiai ar Anglijos, ar Ispanijos, ar Lietuvos. Šiandien susimąsčiau kiek mes mylim savo šalį? Kiek mums brangi gimtinė? Mylėti Lietuvą tai nereiškia mylėti Gražulį ar Grybauskaitę, meilė juk nėra politika, meilė tai ne pažiūros, todėl nerėktų plakti visko į vieną. Aš niekada nebuvau didelė patriotė ir staiga ja netapau. Žmogaus komfortabiliam egzistavimui yra reikalingos kilmės žinios, šalies indetitetas. Kokie mano prisiminimai patriotiški?

- Darželyje išmokta trispalvė; (geltona - saulė, žalia - žolė, raudona - kraujas)

- Pradinėje išmokti himno žodžiai;

- Susipažinimas su Lietuvos istorija.

Kokie mano prisiminimai širdyje?

- Bėgimas per basom per balas;

- Pirmas bučinys Lietuvoje;

- Jauki vaikystė;

- Būdama vaikas, palikta viena su močiute, užmigdavau ramiai tik suskanduodama gerą dešimtį kartų LIE-TU-VA;

Kas iš to? Visi šie dalykai vyko Lietuvoje. Laikas, kuomet buvau prisiglaudusi po Danijos sparnu, liūdnais vakarais užmigdavau jau ne su skanduote, bet su prisiminimais apie Vilnių, apie Vilniaus grindinį ir pasivaikščiojimu ten. Namo norisi grįžti, tačiau man labai gaila, kad kai kurie žmones turėdami galimybę stovėti už Lietuvos vairo, priverčia kažką kurtis namus Anglijos getuose. Man gėda už tuos vagis Norvegijoj ir visam pasaulyje juodais darbais teršiančius mūsų šalies vardą. 

Aš mačiau pasaulio, stovėjau kalnuose, gulėjau prie žydresnės nei žydra jūra tolimuose kraštuose, aplankyti iškyšuliai su stulbinančia panorama. Man Lietuva yra pievos vakarėjant, apšviestos auksinės besileidžiančios saulės. Tada man suspaudžia širdį, o kodėl aš net nežinau.

Kaip ir dainoje Lietuva esam mes, blogi ar geri, dosnūs ar šykštūs. Aš tik labai norėčiau, kad į Lietuvą galėtų grįžti visi kas nori ir čia oriai gyventų. Džiaugtis tomis pievomis, kad jų vaikai skanduotų LIE - TU - VA, kad laisvės jausmas būtų ne tik popieriuose ir eilėraščiuose bet ir kiekvieno širdyje.

Gyvenimas

2015.03.07

Kartais nesiseka, planai griūna ir atrodo, kad tokie nutikimai tik man. Pas kitus atrodo viskas taip gražiai klojasi, karjera šuoliais pirmyn, ištikimų draugų būriai, o šeimos tai kaip iš paveiksliukų. Tik mane kamuoja nesuvokiama ir nuo mėnulio fazės  priklausoma alergija, tik man blogai darbuose, Lietuvoje, pasaulyje, tik man atrodo, kad visi tarsi su kaukėm. Nejaugi ta laimė iki kaulų smegenų gali trukti ilgai? Ar aš viena labiau mylėdama tampu labiau pažeidžiama ir ar tik man nuo to baisu? Aš žengiu tuo keliu, kur iame neturiu atsarginio plano ir man baisu.

Su metais vis mažiau kreipiu dėmėsio į tuos materialius gražius dalykus, o į pinigus žiūriu tiesiog kaip į pasisekimą gyvenimiškoje loterijoje. Melancholiška buvau mokykloje, vėliau atėjo mix ir remix periodas, daug santykių, daug žmonių, daug vakarėlių, o dabar vėl ta melancholija grįžta. 

Momentais kai prisėlina liūdesys, aš savo galvoje dar vis gebu atrasti tų prisiminimų dėl kurių verta gyventi, nors prisipažinsiu - kartais tai atrodo beprasmiška.

Kiekvienas turi galimybių ribą, o manoji labai siaura. Jei būčiau vyras - gal būčiau kunigas. Ne dėl to, kad man patinka Dievas, man patinka prisiliesti prie tikrų gyvenimų, ištiesti ranką kai kažkas krenta. Vienuole būti nenorėčiau - jos man kažkodėl panašios į apsimeteles. Gal dėl to, kad moterys visada nori duoti patarimų, o vyrai išklausyti?

Dabar labai madinga būti laimės kūdikiu - didžiuotis vyru, vaikais, darbu ir finansais, bei ištikimais draugais. Ir aišku viskuo vienu metu. 

Bet ne visi yra mylimi, gerbiami. Ne visi yra reikalingi ir geidžiami. Ne visi gražus. Ne visi protingi. Ne visi laimingi.

Ne visi ir nori tokie būti. Kai kurie yra tokie, kokie yra ir tai yra GYVENIMAS.

Pareigos

2015.03.01

Šiandien eisiu atlikti pilietinės pareigos - balsuoti. Pasakyčiau už ką, jei žinočiau. Pakeliui gal sugalvosiu, o jei, ne kažkam tiesiog pasiseks. Pažaisiu loteriją taip kaip valdingesni žmonės žaidžia loteriją su ne kostiumuotų žmonių likimu ir gyvenimu. Tarsi nuo to, kad dirbi juodesnį darbą - esi vertas valgyti pasibaigusios garantijos maistą, šnarinti humanoj per nukainavimą ir pamiršti kas yra orumas ir savigarba. Ir aš nesu vargšiukė, kuri sukaupus pyktį, aš tiesiog tikiu tuo, kad kai turi daugiau - turi dalintis, o ne grobti, todėl gruoboniškumą ir lipimą per kitų galvą - aš smerkiu. Mane gąsdina senatvė, ne dėl to, kad atsiras raukšlės ir susidevės sanariai, nes tai gyvenimo natūralus pėdsakas. Jei kam teko paviešėti užsienyje ar pagyventi, tikrai matė pensininkų susiburimus, kai susitinka gerokai pagyvenusios draugės su makiažu, ryškiai raudonom lūpom, idealiu bordo maikiūru, gurkšnoja vyną ir peša dūmą, o mes savo senučiukams, kurie mums palas keitė linkim galo dėl buto, sodo ar sklypo. Jie tikrai negyvena oriai, nesijaučia laisvai, o principas "kai nieko neturi tai ir nereikia nieko", man yra kažkoks žmonių žeminimas ir nesusipratimas. Einu balsuoti - nes taip aš atiduosiu galimybę kažkam siekti visuomenės orumo, neberausti dėl atlyginimo, nebesižeminti dėl skatiko, senieji gal pagaliau iškiš galvą laukan ir nejaus gėdos vien dėl to, kad " man aštuoniasdešimt, ir aš nemiręs - atsiprašau".
O jei ir vėl eilinį kartą mus palydės korupciniai skandalai, kyšiai, giminių ir meilužių įdarbinimas - ką jau bepadarysi, toks jau mūsų DNR. 

Pasikultūrinimas

2015.02.22

Praūžė pralekė knygų mugė. Lankiausi, patiko, bet pavargau. Stebiuosi, kaip dar Litexpo atsilaikė. Nebuvau jokiame renginyje, negaliu komentuoti, bet prie knygų reikia prasimušti, apie jokį knygų pavartimą, pagalvojimą nėra net kalbos. Randi - imi - neši. Knygų mugė - patapo kaip jamam akcija atrakcija. Aišku tik ne nuolaidų prasme, nors kas ieško tas randa.

Knygų mugę mėgstu, bet kasmet ta nevaldoma žmonių banda veda iš proto. Ir dar sutikau poną, kuris man kažką labai bandė prastumti iš serijos būk pinigingas ir laimingas. O man ir taip gerai. Tai nieko nepirkau ir nepasidaviau jo šarmingam vyriškumui.

Mano pirkiniai...Už viską 17 eurų, o įėjimo bilietas darbo dovana.  

Bijok

2015.02.18

Aš visada bijojau. Bijojau neturėt draugų darželyje, bijojau neturėt vaikino vidurinėje, bijojau neišlaikyt egzamino, bijojau mokytojos, bijojau nuvilt tėvus, bijojau nesusirast vyro, bijojau...Vienintelis dalykas, kurio nebijojau tai bijot.

Buvau nuostabus žmogus. Tokio kokio reikia. Klusnus vaikas, stropi mokinė, mergina, kuri leido daryt tokius dalykus, kurių pateisinti tiesiog neįmanoma. Nebuvau kvaila, visada turėjau nuomonę ir požiūrį, bet visa tai nesvarbu - kai bijai pasakyt.

Bailiai karų nelaimi. Bailiai nebūna įdomūs. Bailiams įdomi jų baimė ir jie gyvena perpetum mobile - neapykanta drąsiems, kurie kartais būna tokie kvaileliai, bet gyvena drąsa. Nutylėjimas, susitaikymas,  o dažnai net taip šlovinama tolerancija - būna tiesiog baimės išraiška. 

Kuomet vis nuskamba frazės: "pradėk nuo savęs" ir kitokios, sufleruojančios tarsi jei tu neišradai stebūklo, tai tylėk, aš manau kitaip. Viskas prasideda nuo baukščios minties paprieštaraiti ar keisti, tada seka drąsesnis žodis ir galų gale veiksmas. Vis pastebiu žmones, kurių neaplanko tos baukščios mintys, jų galvos susitaiko su tuo, kad "kažkas yra aukščiau ir tai nulemia viską", "negalima priešintis", tas prakeiktas nuolankumas, atnešė siaubingą abejingumą. Jie tyli, žudančiais žvilgsniais nužudo pasisakiusius kitaip nei "dera".

Dėl to mūsų vaikai nelaimingiausi, dėl to vyrai žudosi, dėl to mes kupini neapykantos ir pavydo.

Aš netikiu rožiniu pasauliu. Visada bus laimingų, nelaimingų, bailių ir drąsių, bet kodėl aš turiu bijot?

Kodėl tas, kažkas kuris elgiasi bjauriai nebijo savo sąžinės, įstatymo, moralės?

Mirti reikės, tik skirtumas kaip drąsiam ar kaip bailiui?

Aš nesu drąsi. Nesu ta, kuri už save pastovi visada. Bet aš vis dažniau pasakau ir apginu save tose situacijose, kuriose turėčiau nudelbti akis žemyn. Aš žinau, kad nutylėjimas man atneštų pliusą kitų akyse, lengvesnę popietę, bet bėgant metams tai tampa tiesiog nesvarbu.

Aš labiausiai bijau pragyventi gyvenimą baimėje, su gyvenimo filosofija "kas jeigu". Dažnai modernūs žmonės tarsi nusijuokia, kam gi svarbi kitų nuomonė, tarsi ji jiems patiems svarbi nebūtų.

Žmogus turi būti drąsus ir orus, kuris neparsiduos už skatikus, neleis sutrypti savęs ir padės silpnesniam.

Ką darau aš, kad pasaulis būtų geresnis:
 - nuperku ne per geriausiai gyvenančiam vaikui dovaną prieš Kalėdas;
- Paaukoju gyvūnams;
- Pašeriu retkarčiais lauko kates;
- Padrąsinu beprotišką idėją;
- Vis dažniau apginu save.

Aš nesilygiuoju į Motiną Teresę. 

Aš tik bijau baimės.

Troleibuso šou

2015.01.30

Norint gauti įkvėpimą rašyti, kurti, nemanau, kad reikia ieškoti ištaigingų apartamentų ir sedėti vienam lyg stereotipiniui mąstytojui iš filosofijos vadovėlių. Man patinka rašyti apie žmones, elgesį ir visokiausias gyvenimiškas peripetijas. O jas ir randu būdama tarp žmonių ir juos stebint. Tai gi....

Šiandien teko po darbo pasinaudoti viešuoju transportu po nemenkos pertraukos ir tiek visokių minčių užvaldė, lyg niekada nebūčiau juo važiavus anksčiau.

Pirmiausiai, kas man vis kelia šiokią tokią dviprasmybę, tai mūsų tautos šaltumas vienas kito nesekmei, bet visuomeniniame transporte tarsi išsiilgę vienas kito brangiausi giminaičiai vis stengiamės prisiglausti, prisispausti...Taip dalinantis senų striukių tvaiku, kostint kosuliu su tuberkuliozės priemaišu, mes riedam diena iš dienos. Kodėl net pustuščiame troleibuse būtina atsistoti tarpdury, ant praėjimo ir po to garsiai dūsaut atseit mane dabar visi stumdo, nors toks stovėtojas gali prastovėti ant paskutinio laiptelio pusę maršruto. 

Dar yra apkūnių tetučių kategorija. Jos pasižymi ypatingu platumu, kuris didesnis nei ūgis. Kadangi aš pakankamai smulki tai vos tik atsisėdu, kaip mat šalia įsitaiso tokia tetutė, kuri vėl gi mane arba prispaudžia prie stiklo arba ko ne išstumia į priešingą pusę. Sedėjau vienu pusrutuliu ant kedės ir meldžiau, kad tik nebūtų staigaus posūkio, nes tada tektų prigulti ant troleibuso grindų. 

Bet pačios įdomiausios istorijos yra kalbėtojų telefonu. Taip aš klausau svetimų pokalbių, nes kitaip turėčiau būti apkurtus. Jų troleibuse klauso visi, nes yra priversti (nebent su ausinėmis esi). Tai va šiandien važiavo mergina, kuri skambino gal penkis kartus ir siūlė kolegoms bilietus į teatrą, nes teatre tektų sedėt šalia vadovės, o ji jos akyse nenori matyt. Po paskutinio skambučio ko ne isteriškai klausė ką man daryt...O aš kaip tik šiam vakarui planų neturėjau.

Kas man dar kelia nuostabą, tai kad žmogus stovintis troleibuse su rankine, gali tūkstantį kartu su ja užvožti sėdinčiam, bet nei karto neatsiprašyt...Britiško mandagumo nė nesitikiu, bet bent žodelytį...

O kur dar visokie keikūnai, vagiai, kontrolieriai....Aš net tarytum matau, kas važinėja nuolat troleibusu, o kas tik ekstra atveju. Labiausiai mane žavi bobuliukės, kurios turi savo mėgstamą vietą ir vargas tau jei tau ne aštuonesdešimt, o tu sėdi ten kur ji nori sedėt. 

Bet yra ir labai gražių dalykų....vis pastebiu kai senukų poroje, vienas būna  rūpestingasis ir kitą gano kaip vaiką, "tu sedėk" "tu laikyk" "sakiau nesistot". Nereikia būrėjų, kad pamatyti savo ateitį. O manau tokia ateitis geriausias variantas, kai turi kas rūpinasi tavimi arba kuo rūpintis pačiam.

O kartais susižvalgai su nepažįstamuoju žvilgsniu ir tarsi supranti, kad abiems buvo bloga diena ir tuo žvilgsniu paguodi vienas kitą..Toks mistinis nepažįstamųjų susitikimas.

Gyvenimas labai įvairus. Dieną džiaugsmo keičia liūdesio diena. Taip sukdamasi savo gyvenime, tarsi troleibusas, priimdama ir išlydėdama žmones, pajaučiu, kad momentais nukrenta ūsai ir negaliu pajudėti iš vietos, bet ačiū die, atsiranda vis kažkas, kuris pakelia tuos ūsus prie elektros linijos, ir turėdama energijos aš vėl riedu toliau per savo gyvenimą.

Būk super 

2015.01.20

Atėjo super laikai. Dienos, kai turi būti pats geriausias visame kame, kantrus it akmuo, kurio nesuskaldysi, turtingas ir protingas, ir dar nesuvokiamai giliai dvasingas, ir gražus, ir darbštus neskaičiuojantis darbo valandų, bet sudaryti įvaizdį lyg visa ši tobulybė išplaukia natūraliai. Visas tas buvimas pačiu pačiausiu veda prie to, kad aštuonmetis ikiša savo kvailą galvą į kilpą, paauglė dietomis ir grožio kultu save nustekena, jauna moteris ieško tobulų santykiu su netobulu vyru, pamiršdama apie savigarbą, o vidutiniame amžiuje, jei atsilaiko, žmogus imasi taurės ir egzistencinės savižudybės. O senoliai? Senoliai gyvena. Jie matė karo, jautė badą, prarado artimuosius, bet išjautę visą jausmų mėsmalę, nuolankiai sudėję rankas dar sugeba bažnyčioje padėkoti Dievui.

Aš visai nesiruošiu išspjauti dar vieno didaktinio įrašo apie gyvenimo džiaugsmą ir kvailio šypseną pasauliui. Šis įrašas skirtas mano nusistebėjimui. Kaip esant saugioje šalyje, kurioje nevažiuoja tankai gatvėmis, veikia medicinos sistema, psichologinė pagalba, o juntamas toks sunkumas visame kame. Visada norisi geriau, gražiau, daugiau ir aš sutinku, kad noras tobulėti yra geriausias spyris į užpakalį kažką nuveikti. Bet man tų visų super mamų, super darbuotojų, super mega sexy divų kultas pradeda smaugti. Kuo daugiau kalbama apie toleranciją tuo mažiau jos lieka. Svetimų etikėčių skaitytojai ir pinigų skaičiuotojai, dietų ir gyvenimo būdo vedliai, koučingistai ir darboholikai perfekcionistai...Visa tai supa mane, tobulumo sistemos alsavimą jaučiu į nugarą. Aš sau dar senais laikais, kai žiūrėdama pro langą, bekrapštant nosį, pasakiau, jog nekonkuruosiu su pirmūne, nesistengsiu nustebint šokiruojančiu elgesiu, o tiesiog būsiu savimi. Dabar būti savimi - nerekomenduotinas elgesys. Tokį žmogų sunku konkretizuoti, sudėtinga numatyti jo elgesį, geriau turėti pašonėje vieną iš idealų sėkėją ir juo manipuliuoti. 
Mano didžiausias troškimas - ramybė. Gyventi idėjomis ir mintimis iš savęs. Aš nesu titanas, mane ne kaip veikia klausytojo akių vartimas, negeras žodis už nugaros, nors gi turiu būti nepalaužiama, bet akimirkomis jaučiu kaip palūžtų besistengiant pranokti save. Aš pergyvenu dėl smulkmenų, nesilankau reguliariai sporto klube, nes tingiu, mėgstu patogiai gulinėti su knyga rankoje. Abejoju ar kelių metų perspektyvoje būsiu super karjeristė. Atrodo, kad esu nevykėlė, nors gyvenu paprastą gyvenimą.

Va čia ir slypi šių dienų pandoros skrynios turinys: gyvenant paprastą gyvenimą, gretimai matai super žmones, kurie su savo super gyvenimais - žlugdo akyse. Net bažnyčios pamokose skirtose jaunavedžiams buvo kalbama apie tokią super meilę, kurios aš turbūt net nesuvokiu. 

Graudžiai juokinga.

Nerimastingas vakaras

2015.01.10

Pastarosiomis dienomis jaučiu stresą, tokį, kokio nejautau dar niekada. Tokį, kuris naktį pažadina ir visas kūnas būna permirkęs šaltu, lediniu prakaitu ir nepalieka net mažiausios vilties užmigti. Ryte esu zombis. Tas stresas yra pirmadienį, yra ir šeštadienį, be jokio grafiko ar net stresingų aplinkybių. Gal pilnatis? Norėčiau, kad su ja viskas pasibaigtų. Gal to priežastis buvęs per ne lyg komfortabilus gyvenimas, o šių dienų rūpesčiai išmušė iš vėžių. Keistas nerimas, apatija ir troškimas ramybės. Viso  to reikalo geroji pusė, tai, kad aš suprantu susikrimtusius žmones, kad komedija per televizorių, taurė vyno ir dar kažkas paviršutiniško visiškai neišsprendžia šios situacijos. Dienų dienas galvoju, kad reikia nusikirpti plaukus, intuityviai. Naiviai bandau surišt su tuo, kad nukirpus plaukus, nusikratoma streso, blogos energijos (ko aš labai tikiuosi). Ryt taip ir padarysiu.

Tas nerimas varo iš proto. Nerimas, kad neužmigsiu, nerimas, kad nebus jėgų atsikelti, nerimas, kad galvoje nelinksmos mintys. Nerimas, kad nieko artimo, nerimas, kad nemoku būti tuo kuo noriu būti. Esu kaip vaikas, kuris baisiai nepasitiki savimi, iš paskutinių jėgų deduosi ramybės kaukę, kuri dar labiau išmuša iš vėžių.

Skaityta literatūra kaip būti laimingam, turtingam. Prieš miegą išgeriama pieno stiklinė, o kartais ir vyno taurė, pozityvus mastymas su prievarta įtikinti save pozytivumu. Viskas bandyta ir bus išbandyta dar tūkstančius kartus. Baisu gyventi su tokiomis mintimis, nes nemanau, kad gyvenimas gali būti ilgas ir gražus, kai galvoje mintys sukasi tarsi grąžtai. 

Kartais galvoju, kad mano misija skelbti pesimizmą šiame gyvenime, nes net laimingiausiomis akimirkomis aš surandu būdą kaip būti nelaimingiausiai. Man taip nepatinka, bet taip yra. Kai sekasi gerai, galvoje dėliojasi blogio scenarijai. Kai man blogai, aš net nesitikiu, kad galėtų būti kitaip. Aš visada galvoju kas bus, kaip darysiu tokiu ir anu atveju. Vis bandau permęsti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems. Mano dienos nykios. 

Kai buvau jauna ir dar dėliojausi gyvenimo planus, kurie buvo paremti norais ir svajonėm. Aš tikėjau, kad mano gyvenimas bus ypatingas, tikėjausi, kad bus žmonių, kurių gyvenimus aš užpildysiu neužmirštamai. Aš tikėjau, kad nepasiduosiu mėsmalei nuo 8-17 val., kad kursiu kažką kažkokiu būdu, kad darysiu tam tikrus dalykus ypatingai. Aš nesu talentinga, nesu ypatinga, aš susilieju su visa pilka mase, kurie bijo vieni kitų ir dauguma laimi. Kažkam viena iš draugių, kažkam viena iš darbuotojų, kažkam kažkas, bet nieko ypatingo. Žinojau, kad pasaulis kupinas visokiausių įdomybių, vietų, žmonių, bet aš nieko nematau. Kaip gyvūnas zoologijos sode. Jaučiantis tolių vyliones aš noriu, kad mane išleistų iš aptvaro, bet kartu ir žinau, kad tuose toliuose aš pražūčiau. Nerimas lanko mane, kad nuvyliau tą jauną merginą ir niekaip negaliu sau už tai atleisti. Vis pajaučiu ta pasaulio dydybę ir savo nereikšmingą mažumą jame.

Šalia visų neramių pamąstymų, vis paklausiu savęs, kada? kada pagaliau aš susitaikysiu su visu tuo? "Toks gyvenimas" - šiai dienai man ne atsakymas..

Draugas, vienatvė ir aš

2015.01.03

Pastaruoju metu vis susimąstau apie draugus ir draugystę. Kuo mane stebina žmonės? vis dar savo nepastovumu. Atrodo tik ką žiūrėdama į akis, buvau rami ir tikra, jog kas jau kas, o šis žmogus bus visada šalia. O dabar vis dažniau pakeldama akis pamatau nugaras. Aš nieko neapvogiau, aš nieko nemelavau, nedariau aferų. Gal kada pasakiau kietesnį žodį ar tiesmukesnę nuomonę, nes kitaip negalėjau. Vis dažniau negaliu apsimest, kad man įdomu, kai visiškai neįdomu, negaliu plot per petį ir sakyt šaunuolis, kai renkamasi pražutis. 
Žmonės mėgsta nelaimėlius, jie mėgsta jiems aukoti du litus ar ten to pusę euro, jie mėgsta surinkti šlamštą iš savo spintų, nunešti į labdarą ir užsidėti pasaulio gelbėtojų veidus. Kai tau blogai, greičiausiai aplink bus žmonių, kurie guos/mokys/patars. O kokia to nauda? Nauda tiems draugams, nes jie savo sėkmingu gyvenimu pasimėgaus, pajaus, kaip jiems pasisekė, o tu, tas, kuris balansuosi ant bedugnės nersi į ją stačia galva. Šuo išsilaižo žaizdas, jam nelaižo jų kitas šuo. Mes esame gamtos dalis, instinktai nenugalimi, vienas iš jų yra saugoti ir ginti. Mes ginam savo gyvenimus, savo šeimą, o visiems kitiems geriausiu atveju būsim pakantūs.
Ne daug kas yra taip smerkiama, kaip vienatvė? Pastaruju metu ir aš jos pradėjau vengti/bijoti/nuo jos bėgti. Kelerius metus rinkdavausi kompanijas, kurios būdavo baisesnės už vienatvę. Nes tarsi gėda pripažinti, kad štai šeštadienio vakaras, o aš va namie. O kokia ironija, kad visi tie "vienatviniai šeštadieniai" buvo turtingi emocine prasme, vienus jų aš išnaudodavau puikiai knygai, po kurios neužmigdavau iki paryčių, geram filmui,galų gale net grožio procedūroms, kurioms niekada neužtenka laiko ar paverkimui ir prisiminimams, po kurių aš dar labiau save pažindavau. Buvo ir tokių "nuostabių vakarėlių" per kurios ikišdavau nosį į telefoną ir sekdavau orus, arba kalbėdavau netiesą ir klausydavau dar didesnės netiesios. Taip tuščiai praleisto laiko man gaila išties. Vienatvė, kaip ligota katė, kurią norisi vyti, kad neužkrėstų, bet kas išdrįsta ją prisijaukinti, tampa gerais draugais. Taip iš ties aš tuo tikiu. 
Pastaruoju metu mane supo labai daug žmonių. Natūralu, kad jie visi negali būti mano draugais. 
Šis įrašas neskirtas niekam, bet jei kažkas iš mano rato jame pažino save, tai jau kažką pasako. Bent aš taip tikiuos. Ir jei neskambinu, nerašau ar neatsiliepiu, aš - nepamiršau, aš tiesiog to nenoriu daryti. Draugų juk neįmanoma pamiršti, taip?

Labai užimta

2014.12.25

Nesirodžiau ko ne visą mėnesį. O naujienų tiek, kad visa suvokt net sunku. Pirmiausia mano planus susijusius su rašymu pertraukė netikėtos sužadėtuvės. Užvaldė suknelių/pyragų/gėlių paieškos. Ką jau ten užvaldė tiesiog įtraukė, aplinkui išnyko viskas. Bent jau dabar jaučiu kai grįžtu protan. Kadangi kai visa laiką skyriau googlinimui ir vestuvių tematikai, susivokiau, kad mano paskutinių metu ekonomikos studijos dingo iš akiračio ir puoliau siurbti mokslo. Rašiau kursinį ir tada jau finišo tiesiojoje mano kompiuteris kaip žaidime worms ištarė "bye bye". Su visomis mano bloginimo idėjomis, gražiais paveiksliukais, ir aišku pačiu švenčiausiu kursiniu. Kadangi informatikas pašonėje, kursinis sugrįžo, o dėl visa kito reiks kažką sugalvot. O tada atėjo didžiosios metų šventės, kurias aš vertinu kaip laiką skirtą šeimai/tėvams/draugams, o ne buitinių daiktų dovanojimą, kam kombainą, kam dulkių siurblį. Aišku, kadangi buvau šiais metais nuostabi, kalėdų senelis atnešė man kompiuterį, kad neprievartaučiau namiškių (duok prisijunkt trumpam, plius minus trims valandoms). Todėl su naujutelaičiu baltutaičiu kompiuteriu grįžo noras skrabenti klaviatūra ir idėjų kalnai. Taip nenorėčiau, kad šis jausmas praeitų. Kas liečia knygas, jos kažkaip nusistūmė į šalį, nes vis nepataikau ant tos, kuri mane sužavėtų, ir skaitydama negalvočiau apie tai kokius apatinius po vestuvine suknele vilkėti. Norėčiau ryti knygas, o vis pasirenku tokias, kad norisi skaityti kaip bėgant trumpą distanciją. Dėl skaičiaus, dėl užbaigto darbo. Seniai skaičiau knygą ją tausodama, gailėdama, kad puslapiai taip negailestingai verčiasi, spėliodama ir pergyvendama. Kas pasidarė - aš nežinau. Atrodo knygos neprastos, aš ne buka, bet nejaučiam chemijos. Neskaitadieniai? Skaityti noriu, tik paėmus knygą - norisi padėti į šalį. Dar turėdama savaitėlę brangiu atostogų - bandysiu atsiduoti knygai, kuri mane sužavėtų, sujaudintų. Ne bėgti sprintą, o pajausti ką skaitau, kodėl ir kas bus. Yra knygų, kurios pakeitė mane, o pasikeitusi aš -  pakeičiau savo gyvenimą.

Beje, nupirkau aš sau knygutę užrašams - ne pačią gražiausią, kai pagalvoju, bet patinkančią. Idėjų ten yra, o aš tikiuosi jos atguls kaip blogo įrašai vieną dieną, išėję iš savęs ir nepritempti.

Švenčių ir darbų maratonas mane vėl įtrauks ir jaučiu, kad nebus laiko aprašyti praėjusius metus ir išsikelti sau vėl kažkokius tikslus ir siekius. Nors vis tai bull shit'as, gyvenimas duoda galimybes ir kai kuriomis nelemta mums pasinaudoti. Aš nesigailiu ir nesigraužiu, nieko nekaltinu. Kažką praradau, atradau, supratau. Per praėjusius metus pradėjau rašyti, ko gyvenime neįsivaizdavau darysianti. Buvau pastebėta ir vėl pamiršta. Aš neieškau dirbtinio tobulėjimo kaip bloggerė, nesistengiu kažkaip pasireklaminti, nes tada turėčiau derintis prie skaitytojo/auditorijos. Šis blogas manęs nemaitina, nesuteikia man jokio materialinio gerbuvio. Jis ryja mano laiką, o aš jam išsilieju: kartais tulžį, kartais džiugesį, kartais beprasmę ataskaitą, kuri įdomi tik man. Todėl man keista kai kokių blogerių pasikalbėjimuose žmogus dalinasi savo kūriniu, o jam komentaras "pamačiau žodį sekantis ir neskaičiau toliau". Kvėša,tu, gal ten žmogus rašo kaip įveikė vežį/palaidojo brolį/prarado koją Afganistane, o kažkokia lietuvių kalbos sergėtoja senmergė tarkuoja. Dievaž, ar geras žodis apmokestintas? Nepatinka, neskaityk. Man mene kokybė yra nesuvokiama. Tai toks dalykas, kai kažkas nori pasipelnyti kitų kūryba, todėl sugalvoja taisykles, kad galėtų gauti pinigus už kažkokius vertinimus, kurie išties niekam neįdomūs. Kai skaitau knygą/blogą/ atsiminimą/komentarą ir kai raudu, kaip kūdikis, čia yra vertė, pokytis. Kartais tai būna tekstas su krūva keiksmažodžių, klaidų, bet mane tai sujaudina, paliečia, aš kažką išgyvenu. O tai kas literatūriškai gražiai sudėta, žodeliai surikiuoti, kabliukai sudėlioti - valio, lietuvių kalbos mokytoja rašo dešimtuką, o aš spaudžiu iksiuką dešiniame lange. 

Tiems, kurie labai mėgsta gražius dalykus, siulau paskaityti Bukowski "Paštą". Ir susivokti, kad gyvenimas yra ne dilema "kitas ar sekantis".

O šiaip aš jaučiuosi laiminga. Ir ne ta momentine laime,kai jauti kad ji tiksi, o tokiu vidiniu jausmu, kurio neliečia kasdieniniai nesklandumai. Mane džiugina ne lemputės, jinggle bells ar išpardavimai. Man gera pagaliau pažinti save, net jei ir ne viskas maloniai džiugina ir kitais metais norėčiau dar labiau neišsimušti iš vėžių, nepergyventi dėl niekų ir daug juoktis (kad ir kriuksint).

Būti ar nebūti

2014.11.18

Būna tokios akimirkos kai pasižiūri į save ir pagalvoji "va, kaip aš čia fainai sugalvojau/ padariau/ pasielgiau", bet vis dažniau mane aplanko mintis, ko man trūksta, iki tokios asmenybės, kuri man ideali. Kai anksčiau man žavėjo ugningo charakterio žmonės, kurie drąsiai išsako nuomonę, nebijo trinktelti durimis, aš sau atrodžiau mėmiška. Tiesiog, mintyse būdavau beprotiškai gudri, kandžiai atsikirsdavau, tik va bėda ta, kad lūpos neišnipždėdavo nieko ir taip visi charakterio impulsyvumai, menami ir tariami baigdavosi.Tada savigrauža ir bergždi pažadai sau, jog kitą kartą tai pasakysiu, tai atsikirsiu...Tokia štai buvo asmenybės formavimosi pradinė fazė su dramos prieskoniu.

Dabar aš vis dažniau save graužiu dėl kvailų žodžių, kuriuos reikėjo nuryti. Nepasakyčiau, kad išdrąsėjau. Tiesiog paauglystės laiku mano mandrumas ir žodžių lobynas buvo per menkas, o suaugusių pasaulyje jis kažkoks netinkamas ir infantilus. Aš labai norėčiau užsidėti "poker face" kai mane kažkas kritikuoja, norėčiau nebumbėti ir nelaidyti kandžių  pastabų dėl smulkmenų. Galiu tik pasvajoti apie kūno kalbą, kuri neišduoda mano streso, susierzinimo. Aš norėčiau visas tas kasdienes negandas paleisti nuo savo galvos ir  jausmų, momentais kai pokalbis tampa atgrasus svajoju kaip galėčiau šyptelti, pasitaisyti karūną ir išdidžiai nueiti, o ne mauti iš patalpos kaip prasikaltusiam vaikui. 

Manimi lengva manipuliuoti. Tai faktas. Manimi manipuliuoja reklama, darbo rinka, savanaudžiai žmonės. O aš manipuliuoti nemoku, nebent ta manipuliacija vyksta taip atvirai, kad net neįtikima. Jei man ko reikia aš paprašau. Tiesiog. Ir viskas taip paprasta. Su laiku aš vis darausi nepatiklesnė, su spygliais. Nesistebiu, kodėl tiek daug pensininkų gyvena paranojoje.Per gyvenimą žmogus patiria tiek visokių manipuliacijų, kad nebetiki niekuo: nei savo vaikų gerumu, nei kilnumu, nei valdžios sprendimo teisingumu. Aš visai nesistebiu. Jiems nėra viskas blogai, jie tiesiog nebetiki, kad gali būti kažkas gerai.

Tai va aš norėčiau būti tokia moterimi, kuri spinduliuoja pasitikėjimo kupina aurą, yra išlaikyta, rami, tikslių ir koordinuotų judėsių, santūri, jaučianti pusiausvyrą ir joje stovinti tvirtai, o ne balansuojanti.

Bet tokios moters aš nenorėčiau vadinti savo drauge. Mano draugė turėtų būti: daug kalbanti, reguliariai pajuokaujanti ne į temą, spindinčių akių, šiltos šypsenos. Kartais susimaunanti (kad dviese būtų linksmiau). Rizikuojanti ir tikinti, tikinti - gyvenimu, žmonėmis ir atvira.

Aš pradedu suvokti ką turėjo galvoje Šekspyras paklausęs "būti ar nebūti?"

Namas

2014.10.26

Besiruošdama pirmadieniui pagalvojau, koks suspaustas gyvenimas. Tarsi mažas namukas. Žinai savaitėms planus į priekį, dėlioji ateitį tarsi puzzle ir įsivaizduoji, kad kai visos detalės susidėlios į gražų gyvenimo paveiksliuką, bus viskas labai faina. Tik akimirkom pamatai, kad nėra tai meilės detalės, tai prasmingo darbo trūksta, tai draugystės detalės neberandi. Ir vis keičiasi tos detalės. O kaip keista, kai žmonės, kurie tarsi susidėlioja ta dėlionę ir jau turėtų švęsti, netikėtai visiems, nekordinuotais rankų mostais ištaško ir sumaišo visas detalės, ir dar susiurbia su siurbliu, kad praėjusio tobulo gyvenimo nebūtų nei kvapo. O visi sukioja pirštus prie smilkinio. Bet žmogus nebuvo laimingas. Nebuvo laimingas net tiek, kad galėtų apsimesti, jog esą laimingas. 

Bet kam suprasti jei gali pasmerkti?

Aš visai nenoriu apsimesti išminties perlu ir užsiimti didaktika. Man tik keista, kad užuot plėsdami savo gyvenimus netikėtomis pažintimis, inovatyviom mintimis, viskam geriau uždedame kryžių.

Sėdi išsilavinęs ponas, kupinas gyvenimo patirties ir mato tik vieną gerą darbo kryptį, vieną gerą išsilavinimą, vieną ateities modelį. Jei tik galėčiau - aš gyvenčiau tris skirtingus gyvenimus iškart, viename aš būčiau daugiavaikė motina, kitame kekšė, o trečiame nesuvaržyta siela. Kaip  galima taip ramiai atsisakyti alternatyvių gyvenimų? 

Kartais aš pavydžiu to pastovumo, pasitenkinimo tuo ką darai ir net minties neturėjimo kad kažkas galėtų būti kitaip. 

Aš iš ties bijau gyvenime mesti kelią dėl takelio. Dėl audringos emocijos, nematyto krašto, nepatirto jausmo. Bijau prarasti kai kuriuos kasdienybės patogumus, bijau sunkios ligos, bijau mirties. Žiūrėdama į miesto žibintus šį vakarą, aš suvokiau (kaip ne kartą) kad bus gi toks vakaras kai nebus manęs, ir nematysiu tų žibintų. Ir pasidarė baisu. Nesvarbu ar tai bus greitai ar ne, bus pokytis po kurio aš nežinau ar aš tebebūsiu aš. Tiek daug gerų ir blogų dalykų nutiko, kad atrodo beveik viskas išnaudota. Kai savo amžių galėčiau dauginti iš dviejų. Ar tai smagu? Ne. Todėl atleiskit man už mano retkarčiais infantilų elgesį. 

Aš tik trokštu pamatyt šį gyvenimą kuo įvairiau. Aš skubu gyventi. Visada skubėjau. Ar kažko gailiuosi? Ne, o kam?. Galima meluot visam pasauliui ir jei jis bus naiviai nusiteikęs - patikės, bet sau meluot žymiai sunkiau. Aišku, manau su amžiumi galima save įtikinti, apsigauti kasdienybės saugumo iliuzija ir taip leisti gyvenimo dienas.

Ar norėti daugiau yra negražu? Nepadoru? Tai kodėl nenorėt?


Mano gyvenimo namukas stovi audringų tornadų regione. 
Jam kartais nupučia stogą, bet niekada nesugriauna pamatų.











Ateičiai

2014.10.12

Pasiekimai, ambicijos, tikslai, planai - varomasis gyvenimo variklis. Tos visos mistinės gyvenimo prasmių paieškos atsiremia į kasdienybės smulkmenas. Ar matai prasme darbe, ar išpildai materialius norus, ar kažkas laukia namie, ar pakilus temperatūrai išverda šlykščios gydomosios arbatos. Vieni tikslai labiau orientuoti į karjerą, kiti į asmenybės pokyčius ar asmeninių ryšių tobulumą. Aišku yra ir tokių kurie tarsi to tikslo neturi, bet gyventi neturint tikslo, taip pat yra tikslas. Išsaugoti laisvę ir nepriklausomybę, nevirstant asocialiai asmenybei, man būtų iššūkis. Pavydžiai klausau laisvų sielų apmąstymų, jų nesuvaržyto gyvenimo nuo darbų nuo 8-17h. Man tai atostogos, varganos kelios savaitės, o jiems kasdienybė. Dažnai tas nevaldomas laisvumas tai fasadas, vizitinė kortelė, o mintyse siaučia uraganai dėl centų. 

Aš puikiai žinau, kad pievų troškimas ruošiant dokumentus, noras ramiai gerti kavą, pasitinkant saulę aplankantis eismo grūstyje, tylos troškimas skambant telefonui, aplanko ne mane vieną. Akies mirktelėjimas darbais užsivertusiam kolegai, tarsi solidarumo ženklas. 

Natūralu, kad gyvenime ne visada esu užsibrėžus tikslus, ne ta linija ar varnelė svarbiausia. Aš ieškau to kas man patinka, kas galėtų būti mano aistra, gal būt, ten kur turiu gabumų. Deja, nesu apdovanota akivaizdžiu talentu ir minios neskanduos mano vardo, bet neleidžiu sau sustoti. Neleidžiu virti tose pačiose sultyse. Man tikrai baisu, kai sutinki žmogų po daugelio metų, o jis toks pat. Didžiuojasi senais kaip karas pasiekimais, juokauja tais pačiais iki koktumo juokeliais, ieško to paties, tais pačiais keliais. Atrodo, kad gyvenimas jam toks skupus. 

Aš žinau, kad nesu puikiausia. Nesu gražiausia. Nesu geriausia mergina. Nesu geriausia draugė. Tačiau slėptis aš nenoriu. Nenoriu nebendraut, nenoriu nerašyt net jei mane skaito vos vienas ar kitas žmogus. 

Kaip dainavo vienas estrados princas "Šioj žemėj esam tik svečiai", kodėl neturėtumėm siekti daugiau, gyventi smagiau, mylėti karščiau. Linkiu sau alsuoti gyvenimu, pamatyti tolimus kraštus, paglostyti nematytą gyvūną. 

Linkiu nebūti šprotu, užsikonservavusiam skardinėje ir laukt kol mane praris. Praris mano baimė. Momentais neteisybė būna dosni, kai nebūnant geriausia, pralenkiu šaunesnius, o kartais fortūna pasako iki pasimatymo ir slysta iš rankų viskas. Tai tik iliuzija. Kai pagalvoju, mes visi turim tik "momentą dabar" ir dieną rytoj (kurios vieną kartą nebeturėsim), todėl aš praeitį stengiuosi braukti, pasiekimus, pralaimėjimus, draugystes, nes jei jų nebus rytoj, gyvenimas taps praeities tvaiku, sušvinkusia žuvimi. Nereikia klausti kur dingo draugas, kur dingo meilė, kur dingo jausmai, jiems tiesiog nebeliko vietos ateityje. Viskas turi ribas, mūsų laikas netrunka amžinai, jame neužteks vietos visiems ir viskam, todėl ko aš išmokau, tai atsisakyti, neprarasti, o tiesiog pasiimti, tai kas geriausia.

Mano širdis nėra ledinė, aš ne visada klausau smegenų, bet nenoriu prikrauti savo gyvenimo lagamino gausybe šlamšto, kuris neleis man judėti. Naktys atskiria dienas, tam kad turėtumėm naują pradžią vėl ir vėl.


Minčių loto

2014.09.30

Ruduo. Radiatorius. Karšta arbata. Daug darbų.

Taip aš gyvenu diena iš dienos. Prisėdu parašyt blogo įrašo ir niekada nežinau kas gausis. Kai turiu sumanymą pasidalint pozityvu užbaigiu liūdesio gaida, o kai ruošiuosi išlieti kokį tai neaiškų įtūžį staiga užklumpa gražus prisiminimas ir štai optimizmas. 

Šiandien nepatyriau sukrečiančių jausmų, kad pulčiau viešai išdėstyt mintį ir įsivaizduot, kad kažkam tai padarė pokytį gyvenime.

Mano pokytis kasdienybėje - pusryčiai. Jų nevalgiau jau kokių penketą metų, vis bėgdavau siurpčiodama kavą arba darbe apsitrupiniavus sausainiu, rydama kavos gurkšnį ir atsakydama klientui kažkokį mirties-gyvybės klausimą aštuntą ryte. Ne, aš nesivartalioju lovoj ilgiausiai ir iki ofiso man pakankamai kelio, kad spėčiau susinervinti kelis kartus. Tiesiog po atostogų paskaičiavau, kad per 15 minučių netapsiu labiau išsimiegojus. Kokie gi pokyčiai po kavos ir sumuštinio kiekvieną rytą? Pirmiausiai atsirado laiko sau, kai niekas nekalbina, kai nebėgu strimgalviais,geriu kavą ir žiūriu į medžius. Suma sumarum tai trunka septynias minutes, bet man tas laikas pasidarė laukiamiausias dienoje. Tai ne vakaras, kai smegenys inkšdamos nuo dienos apkrovos dar bando gilintis į kažką daugiau nei fiziologiniai poreikiai. Ne, ryto laikas - pabudimas, o kai nevykdai genocido savo atžvilgiu tas momentas gali būt visai gražus. Aišku, naivu  svajot, kad tokia dėmesinga savo skrandžiui išliksiu visada, tikėtina, kai saldaus miego minutėlė bus neįkainojama, ypatingai lediniais žiemos rytais.

Dar viena iš idėjų - užrašų knygutė. Ne tai ne ta šalta darbo knyga, kurią verčiu ir mąstau kaip dingsta mano gyvenimo dienos braukiant darbus iš "to do list". Jau keli metai jomis nesinaudoju, nes tai tarsi žiurkėno ratas, kuris sukasi, tik man ne taip linksma kaip žiurkėnui. Aš sugalvojau įsigyti sau mielą, mažą, menišką ir jaukią užrašų knygelę - visokioms mintims ir idėjomis, kad matyčiau, jog gyvenau o ne tik laikiau egzaminus ir pildžiau darbines ataskaitas. To priežastis ir mintys rašymui, nes jų būna, o ne visada galiu pult ir rašyt, tai maža viltis, jog mintis taps žodžiu vos žvilgtelėjus į užrašų knygutę.

Šiaip tai aš jau gyvenu pagal griežtą dienotvarkę su nesuvaržytomis mintimis. Aš puikiai žinau, kaip atrodau kitiems "kaip be vietos", bet aš ne brisius, kad parodžius kampą jis randa savo vietą ir tupi sau laimingas. Kaip nenormalu bebaigiant antrus mokslus suprast, kad ne į temą jie visai. Ir kaip aš šypsausi pro usą kai man koks protuolis dėsto savo penkmečio planus su deadlin'ais, o dar geriau kai manęs paklausia, kur aš save matau..Save aiškiai matau tik veidrodyje ir man iki pensijos neliko penkių metų, kad galėčiau jau postringaut kaip čia kas bus. Aš žinau tiek, kad sugalvojus užvaldančią idėją ir radus drąsos jai, nebijočiau keisti gyvenimo, todėl leidžiu sau turėt plačias galimybes, o ne laikytis  plano ir plėšyt darbo knygos lapus, įsivaizduojant, kad  kažkas čia labai prasmingo darosi su mano gyvenimu. 

Nuoširdžiai, tai aš tikiu, kad žmonės širdyje geri, bet ne retam gyvenimas nušvinta, kai ištaria žodžius: "atsimeni kai galvojai, kad padarysi tą ir aną, o dabar va kaip gavosi, ar gi AŠ TAU NESAKIAU?" Tada norisi tik imti ir nušauti daug neaiškinus. 

Yra žmonių, kurie liguistai nori būt geriausi, ar dėl tėčio, kuris pas kaimynę išėjo, kad parodyt ko neteko, kažkas konkuruoja su pradinės klasioku, kai pastarasis net nežino kad dalyvauja konkurencinėje dvikovoje. Mano gyvenimo tikslas džiaugtis smulkmenomis, kiek įmanoma laisve, o pergyvent tik dėl tų dalykų, dėl kurių pergyvenčiau ir po dešimt ar penkiolikos metų. 

Labai tikiuosi ilgo ir šilto rudens, gardžios kavos rytais ir užrašų knygutės ne tuščiais lapais.

Septyneri metai

2014.09.17

Kiek pamenu save paauglystėje visi protingi dėdės ir tetos protindavo, kad internete, vaikeli, neatvirauk, nesakyk kur gyveni, nieko geriau išvis nesakyk ir dar geriau, jei nesilankytum išvis. Šiandien aš paatvirausiu,nes būtent tekstas internete gali būti  psichoterapeutas, draugas ir dar naudingas paklydėliui.

Šiandien yra septyneri metai kaip esu netekus vieno labai artimo žmogaus - mamos. Septyneri metai, kai staigiai suaugau ir pasijutau sena. Ko išmokau aš - gyventi, nebelaukti, nebeatidėlioti ir kartais tiesiog į smulkmenas numoti ranka. Ko dar išmokau? Vienatvės. Tuo laiku, kai netenki artimo žmogaus, tarsi artistas atsiduri scenoje, visi į tave žiūri, klausia, domisi, dovanoja paslaugumą, o tai sadomazohitiškai malonu. Bet yra vienas bet. Jie visi grįžta į savus namus, kur jų laukia mamos, tėčiai, mylimieji, jie vakarieniauja žiūrėdami komediją ir nejausdami to, džiaugiasi akimirkomis kartu. Mano namuose vakarienė vyko tyloje ir kažkaip buvo tarsi nepadoru žiūrėti komedijas ar net nusišypsoti. Ko aš labiausiai norėjau, tai gyvent ir kuo greičiau grįžti į vėžias, o kaip aš laukiau pamokų, namų darbų visų kasdieninių vargų, kaip niekada gyvenime, nes visa tai leido įkvėpti gyvenimo gurkšnį, o ne būti padaru, kuriam žmonės sako tik vieną žodį - užjaučiu/užuojauta. Visi per gyvenimą lekia tarsi su ferariu, įvykiai, nutikimai, o aš su zaparožiečiu įkalnėje, netekties šešėlyje. Gedulas tai nėra rūbų stilius nešiojamas tam tikrą laiką, ar po netekties užsidėsi žalią ar juodą bliuską, žalia nereiškia, kad negedi. Gedi visą gyvenimą, nes kai gyvenime egzistavo žmogus, kuriam rūpėjai ir vietoj jo liko nesuvokiama tuštuma, ji neužsitrauks niekaip. Normalios psichikos asmuo turi natūralų instinktą gyventi ir man yra nesuvokiamas smerkimas tų, kurie po sukrėtimų bando šypsotis ir bendraut, nes anot kažkokių bobučių tu turi būt paskendęs ašarose ir būtinai, kad kiti matytų, nes kitaip tu gi laimingas, kas yra nusikaltimas, (viešai neatverkus tam tikro laiko limito). Žinoma verkimas ilgiau nei leista, taip pat gresia būt palydėtas šnairavimais ir galvos lingavimais. 

Taip metai ir bėga, neatrodo, kad septyni metai prabėgo, kaip diena. Jie buvo ilgi, sunkūs, pilni neatsakytų klausimų ir neteisybės. Kaltas Dievas.Kaltas gydytojas. Kalta likimas. Vienatvėje atsakai dalį tų klausimų, per tuos septynis metus aš sumąsčiau, kad netektys būna, nes būna. Aš paleidau liūdesį, transformavau į išminties krislą. Tai nereiškia, kad man nebūna liūdna, nereiškia, kad aš kiekvieną dieną vertinu taip pozityviai kaip turėčiau. Aš taip pat susimąstau, kad mano vaikai neturės močiutės iš mano pusės, aš neskambinsiu mamai ir neklausiu kodėl blynas prilipo prie keptuvės, man mama nerodys kaip maudyti naujagimį. Vietoj to aš išmokau branginti tuos žmones, kurie šalia, vienas iš jų patars dėl blynų, kitas dėl vaikų, trečias mylės juos gal kaip savus vaikaičius. 

Prieš septynis, penkis ar du metus aš nebūčiau galėjus parašyti šio teksto, nes pro ašaras nematyčiau klaviatūros. Šiandien aš ašarų nelaistau, galiu kalbėti be gniužulo gerklėje, nes aš esu tam, kad gyvenčiau. Gyvenčiau su netekties liūdesiu, su viltimi, kad atsakyčiau į gyvenimiškus klausimus.

Netektis, mane išmokė gyventi truputį lengviau, panašią pamoką patirsim visi, tai kol dar yra skirtų dienų, reikia jomis džiaugtis. Net prisiminimai dyla, liūdesys nusiglūdina ir lieka tarsi krislas akyje - nepatogus, skausmingas, nuolat kliudantis, bet dėl jo akių vistiek neužmerkiam.

Vėl gi girdžiu tas tetas, kurios sako, vaikeli, kam gi tu taip širdį išliejai, čia gi piktų žmonių yra, Šalia tų blogų yra ir likimo draugų.

Gal dar po septynių metų parašysiu ko išmokau iš netekties daugiau? O šiandien sau rašau riebų pliusą - už drąsą prabilti.

Ataskaita

2014.08.24

Būna gyvenime momentai, kai sudėlioji taškus ant "i". Maždaug verslo plano įsivertinimas, tik čia gyvenimo. Anksčiau tokios mintys užklupdavo Naujųjų metų išvakarėse, bet kol kas iki tų Naujų tiek laiko, kad gyvenimas gali verstis kūliais. Tačiau niekas netrukdo pagalvoti čia ir dabar. 

Emocinė būsena: priverstinis džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad nėra labai didelių bėdų, kuriose tampu aplinkybių auka ir vienintelė išeitis viską priimti taip kaip yra. Tokių minčių, kad su emociniu laimės užtaisu šoku paryčiais iš lovos nėra. Taip, ko gero aš snobiškas žmogus ir tai suprasdama užsiklijuoju šypseną ir kalboje panaudoju keletą deminutyvų dėl greta esančių žmonių geros nuotaikos.

Gyvenimo tikslai: nuoširdžiai, kas tokie?? Čia tada, kai meluoji pasauliui koks esi ambicingas žmogus ar kliedesys su tokiom absurdiškom idėjom, kad visiems atima žada ir aplink gergždžia tyla? Tai aišku aš turiu tikslų. Išgyventi ir sukaupti resursų pasaulio pažinimui. Galbūt įsigyti automobilį. Nors šitas tikslas jau buvo sugalvotas prieš keturis metus, pamirštas daugybę kartų ir vėl prisimintas. Dar vienas tikslas - pabaigti mokslus. Aš jau geriau parduosiu močiutę nei kartosiu studijų metus už tiek, kiek tikėtina kainuos mano automobilis. Nors susimąstau ar gi čia tie didieji tikslai, kaip taika pasaulyje, tapti milijonieriumi, atrasti vaistus nuo AIDS ar šiaip kokie įtaką darantys kiti tikslai. Mano tikslai būtų Maslow piramidės apačioje. Ar gi rimtai žiūrėtumėt į žmogų, kuris savo pagrindiniu tikslu įvardintų sumokėti sąskaita už šildymą? Realija tokia, kad kokie didūs tikslai bebūtų, baisingi skaičiai rodo šildymo skolas. Manau, viskas tik prasideda nuo sumokėtos sąskaitos. Čia tik pavyzdys, kuris iliustruoja, kad sklandyt padebesiais nereikėtų. Trumpai: koks gyvenimas tokie ir tikslai, vienu momentu kur investuot, kitu - sutaupyt duonai.

Draugai, ryšiai, pažintys; Dėl ko galiu pasidžiaugt, kad vis atsiranda naujų žmonių kuriems galiu suteikti draugo/ės statusą, ir visai nedaug tokių, kurie dingo iš horizonto. Dėl visokių pažinčių naudos tikslais, neturiu įpročio. Keletas priežasčių kodėl: greičiausiai pati nepulčiau aukotis ir stengtis dėl žmogaus apsireiškusio su kokiu materialiu prašymu, kiek pati tikėjausi, kad pažintimis turtingas žmogus pasistengs dėl manęs, visad gaudavo šnipštas, todėl kontaktų nekaupiu. Logika paprasta arba bendrauju arba ne, o jei prireikia socialinių ryšių bandau naudotis, kuo turiu. Gyvenime per daug kelių, kad eiti vienu ir nesėkmės atveju daužyti galvą į kliūtį. Tiesiog kartais reikia "let it go" principu vadovautis.

Išvada: begalė gyvenimiškų smulkmenų, kurios padarytų kasdienybę tobula, o kas tada? Kai dar buvau vaikų vaikas išgirdau frazę, kuri man įsirėžė į pasąmonę, ji skamba maždaug taip, kad jei nori pražudyt žmogų, išpildyk jo visus norus ir jis pats save sunaikins. Laimingas tas, kuris bus euforijoj sumokėjęs visas savo sąskaitas, laiminga būsiu ir aš savo pirmam, jau dabar seniena, tapusiam automobilyje ir vargšas tas, kuris skęs savo didžiuose tiksluose, kariaujantis su savo mažumu pasaulio skruzdelyne, gindamasis pareigom ir sąskaita banke, trokšdamas gyvent amžinai ir niekada to negaus. 

Visi skirtingi, bet ar visi laimingi? 

Aš ir internetas

2014.07.31

Šiomis dienomis mano gyvenimo tempas sulėtėjęs, nes dirbu iš namų. Puiki patirtis, netrinkti plaukai jau muša rekordus, nes mato tik savi, darbinis stilius – maudymukus, o maistas ledai ir cola. Šiuo momentu tai puiku, nes visuomeniniam transporte nereikia uostyti svetimų žmonių pažastų ir alpčioti nuo tvankumo.  Bet vargu ar save įsivaizduoju nuolatiniame tokiame darbe, nes grįžus namiškiams arba kažkam paskambinus, kalbu be atokvėpio. Išsiliet gi žmogui reikia.

Pagalvojau, kad dabar kai internetas toks puikus ir suartina mus, kai gali pasiskambint į Naują Zelandiją, pažiūrėt tiesioginę transliaciją iš Aliaskos, stebėt gatves sėdėdamas namie ir valgydamas bananą, aš jaučiuosi pastaruoju metu nejaukiai ir nesaugiai. Atrodo pasakyt tiek daug noriu, bet kai pagalvoju, kas gali perskaityt, savaip interpretuot ir aišku perduot, žodžius turiu taip atsargiai rinkt, kad gatvėje susitikus nereikėtu pakeist trijų spalvų. O kartais taip norėtųsi, kad jie lietųsi savaime, tarsi paukščio čiulbesys. Turbūt todėl žmonės ir pradeda rašyti knygas, kai užtenka vieno stebuklingo sakinio „Visi sutapimai atsitiktiniai“, aš asmeniškai tikiu, kad vistiek su pagrąžinimais ar be jų, autoriui teko pažinti tuos realių žmonių ir personažų hibridus.

Nors mane supa žmonės, kuriems iš esmės negalėčiau pripiešti nieko įspūdingo, mane kuris laikas neramina paskutinis mados klyksmas viešai įžeisti vienas  kitą. Kažkoks žinomesnis žmogus papila srutų ant kito žinomesnio žmogaus, man aišku dažniausiai tai sukelia šypseną, nes galų gale tai reklama abiems pusėms. Aš noriu atkreipti dėmesį į tą komentarų jūrą, kurioje vieni kitus įžeidinėja skaitytojai, motinas, kad sėdi su vaiku namie ir nedirba, jaunas merginas, kad netikusiai atrodo, kažkokie vyrų seksistiniai juokeliai „a la bobos, ko norėt“. Man įdomu, kaip užaugint vaiką su juo nebūnant, o jau kurio jaunystės nuotraukas atvertus padvelkia stiliumi ir elegancija, visi kažkaip tas nuotraukas prameta rausdami „nu ai“.  Dar aišku progos nepraleidžia darbdavio pakeiksnavimui, nors kadaise pats kritikas drebėjo ant kilimo. Kai man teko atlikinėti praktikas mokyklose, buvo problema ir dilema, patyčios internete. Dabar  suaugusių žmonių tarpe tai tarsi normalu, aišku nepatinka, neskaityk. O kodėl negali būti nepatinka, nerašyk?.

Galų gale ar viešai įžeidus nepažįstamąjį nebus nejauku jį sutikus atsitiktinai darbe kaip naują kolegą arba kaip kaimyną.?Aš pagalvojau, kad žmonės į mano gyvenimą atkeliauja įvairiais kanalais atsitiktinumo dėka.  Tai netobuli žmonės, su dalimi jų buvau susieta aplinkybių, jų nesirinkau pagal dress cod‘ą, grožį ar lojalumą man, bet leidus atsiskleisti jie tapo draugais ilgiems metams.

Pabaigai, tiesiog noriu pridurti, kad lašelis takto ir sveiko jumoro, niekada nepadarys vaškinės asmenybės, kuri sako tik ką reikia ir kas naudinga, bet atvers kelią į įvairiapusį žmogaus pažinimą ir bus pirmą plytelė draugystės grindinyje.

Dar palauk

2014.07.25

Šiandien ramiai bevakarodama namuose ir nuo karščio gindamasi porcija ledų ir šalta kava pagalvojau, kad seniai jau berašiau blogą. Aišku kaip visada, užeina momentai su genialiomis mintimis, o kai prisėdu rašyt galva moliūgu pavirsta. Bandysiu prikelt idėjas.

Susimąsčiau, apie laukimą...Vaikystėje lauki kada nebereiks miegot pietų miego, mokykloje lauki kada nebereiks ruošti namų darbų, universitete lauki kada nebereiks kankintis sesijos vardan, darbe lauki penktadienio. Ties čia mano laukimų patirtis baigiasi, toliau galiu kelti hipotezes.  Manau esminiai laukimo aspektai tampa šeima su papildomais nariais, lauki kol jie taps savarankiškesni. Manau ties čia laukimai baigiasi ir prasideda atvirkštinė procedūra, kai tetrokšti, kad vaikai taptų artimesni, sode augtų gražesnės gėlės (kurioms nebuvo laiko), išmokti kažko naujo ( universitete ir taip viskas buvo aišku) ir gyvenimas greičiausiai po truputį įgauna akimirkos žavesio, kai prieš tai buvo vien laukimas kažko ir strykčiojimas per gyvenimo metus, mėnesius ir dienas. Aišku, dar ne visi laukimai mane aplankė, bet tuo ką parašiau šventai tikiu ir man būna taip pikta, kad taip dažnai save pagaunu, kad nesidžiaugiu, viduje nešokinėja širdis. Momentais atrodo, kad neinu savo gyvenimo keliu, o tiesiog ariu vagą su tvarkaraščiu rankoje ir siela nesijaučia laisva.

Aš tikrai žinau, kad kai sėdėsiu žilą galvą apsisukus skarele, pyksiu, kad negaliu valgyti mėlynių, nes protezai bus mėlyni, keiksiu save kodėl jų nevalgiau kol buvau jauna. Kai būsiu senučiukė gailėsiuosi, kad tiek daug vakarų praleidau namuose kai galėjau eit šokti. Apgailestausiu, kodėl sėdėjau ir laukiau.. ir giliai širdyje žinosiu, kad, jau tuo momentu nebeturiu ko laukti, nebent mirties ir beliks tik džiaugtis esančia akimirka.

O dabar aš bijau, todėl laukiu.

Selfis ir naujas pasižadėjimas

2014.07.10

Kažkaip ilgokai nieko neparašiau. Dėl visko kaltinu vasaros karštį, kai grįžus po darbų norisi įsipilti šalto vyno taurę, klausytis muzikos ir relaksuotis. Net skaitymas savo malonumui reikalauja susikaupimo, o dar kai knyga paini, iš vis nesaldu, bet apie tai jau netrukus.

Šiandien facebook lūžta nuo selfių su knygom, aš pagalvojau, kad labai faina idėja. Įdėsiu ir aš savą selfį čia, kad matytųsi su kuo reikalų yra. Manau, kad šiais laikais slapstytis visiškai nepopuliaru. Visgi selfis su knyga, mano nuomone, vertingiau nei selfis su nauju bikiniu, bet jau čia beveik regiu minią, kuri sukioja man pirštą prie smilkinio.

Gal kam nors patiksiu iš nuotraukos ir dėl to lankysis čia dažniau 

Iš ties buvo kilusių tiek daug minčių, bet akimirkai praėjus ir nebuvus galimybės pasidalinti viskas atslūgo ir nurimo, šalto vyno taurėj. Ne veltui nuo seno rašytojai vaikščiodavo su bloknotu ir pieštuku rankoje, maža ką kokia geniali mintis. Kaip žinia aš ne rašytoja, tai bloknoto ir neturiu, tik išmanųjį.

Šiaip, kad nebūtų tuščias spam įrašas pasidalinsiu savo naujausiu pasižadėjimu jau buvo tokie kaip (neprisivalgyt prieš miegą, mažiau keiktis, valgyt normalius pusryčius ir eit anksčiau miegot) tai šviežiena ta – rašyti viešoje erdvėje taisyklinga lietuvių kalba (nuolat, ne tada kai gera nuotaika ar šiaip susigalvoju). Išimtį darau telefonui, nes dar su lietuviškom raidėm žaist, tris žodžius valandą rašyčiau. Pasižadėjimo laikausi kelias dienas ir buvo momentų kai sudvejoju kur „ė“ kur „e“, visokios ilgosios, net baisu pasidarė, kad su tokiais išminčiais ir kalbos ekspertais, realiai mūsų kalba nyksta, dar kelios kartos ateities ir „ą“ „ę“ „ų“ „ū“ ir kitokie lietuvių simboliai bus jau tik istorija enciklopedijoj.  Aišku, nenoriu pasirodyt lituanistė senmergė, nes visad slapta šypteldavau iš tokių lietuvių kalbos paveldo saugotojų, bet visgi tie kringeliukai su raidėm visai simpatingi!

Auksinio pinigėlio laimė

2014.06.26

Jau kelias dienas vis mąstau apie socialinį - ekonominį eksperimentą gyventi be pinigų. Tik sumirgėjo straipsnis apie vokietę gyvenusią metus be pinigų, pirma mintis man buvo - neįmanoma, kažką nuslėpė, apgavo. Tuomet, kad jausčiausi tvirta reikšdama viešą nuomonę į google įvedžiau "gyveno be pinigų" ir vau vau vau šventas Juozapai, atsirado vokietė, kuri gyvena jau 15 metų be pinigų ir dar kažkoks britas, kuris išsižadėjo velniam tų pinigų. Mane šokiravo. Lengvai, tačiau nuostabą sukėlė. Nes tai toks dalykas, apie kurį aš slapta pasvajoju, niekam net neužsimindama, bijodama minkštų beprotnamio sienų. Imti ir atsižadėti to, dėl ko keliesi anksti ryte ir valgai pagal grafiką, nuo ko priklauso visas gyvenimas - kada išvažiuosi, ką kalbėsi, dėl ko nubundi penktą ryto ir nebegali užmigti - darbas. Sutinki žmogų ir skamba trys klausimai, maždaug kuo vardu, kaip gyveni (kaip visada gerai) ir kur dirbi (nes tai neišsenkama tema, ypatingai jei pareigos atitinka ego).

Tai gi kaip gyvenimas be pinigų. Kaip atrodytų konkrečiai mano gyvenimas?. Nebeliktų pramogų, kinai, teatrai, pasisėdėjimai kavinėse -  viskas išgaruotų kaip dūmas. Širdį spaudžia kai pagalvoju, kad ir latte išsinešimui nebebūtų. Kelionės - sunkiai įsivaizduoju taip pat. Ko gero tapčiau sėslesniu žmogumi, greičiausiai gyvenčiau ten, kur reiktų turėti žemės ir augintis daržovių, vaisių. Kadangi apie žemės ūkį išmanau tiek nedaug, grėstų pabadauti, bet kadangi norėtųsi gyventi tai išmokčiau keletos gudrybių. Bet kuo labiau galvoju kaip visas gyvenimas atrodytų tuo labiau man primena fantastikos sritį.

Matyt pasirenkant gyvenimą be pinigų, galvoje įvyksta  perversmas ir drastiškai keičiasi vertybės, dingsta visi tie elementai kas sudaro tipinio žmogaus kasdienybę ( automobilis, kuras, ofisas, dienos pietūs, eismo kamščiai, eilės prie kasų) ir užima vietą tokie dalykai kaip harmonija, ramybė, valia. Tam tikra prasme atrodo žavingai, tarsi atsiskiri nuo visų žemiškų problemų ir pakyli į aukštesnį dvasinį lygį.  Kažin kaip atrodo tai kasdienybėje, kai suskausta dantį, kai nori pamatyti jūrą, kai reikia pašerti katę?. Kliautis sėkme ir gerų žmonių valia ar dievo palaima?.

Būti balta varna yra visada sunku, todėl aš visada keldama tostus padėką skiriu tiems, kurie nebijo papūsti prieš vėją. Materialus pradas mūsų gyvenime užima labai didelę dalį, atrodo kad naujesnis automobilis, geresnės pareigos padarys mus laimingesnius, taip gal ir įvyksta kuriam laikui, o vėliau tas apetitas tik auga, kol gale suvalgo mus pačius su visom ambicijom.

Pasirodo galima gyventi be pinigų ir netapti valkata, gal būt galima tapti ir žmogumi, kuris dirba daug, bet pinigo neiškeliančio į pirmą vietą. Kaip gera kai laiku pasakai man užtenka, tada gali pradėti džiaugtis tuo ką sukaupęs esi.

Aš nesu drąsus žmogus, todėl arsiu savo vagą su džiaugsmais ir vargais, nors slapta žavėsiuosi ir spausiu dešinę visiems keistuoliams, kurie tik parodo koks įvairus ir spalvingas gali būti kasdienis gyvenimas. Tuos nepiniginius žmones žavi ramybė ir nežinojimas kas bus rytoj. Man taip pat tai atrodo labai smagiai, bet kadangi galvoje nupiešiu vaizdą, kaip mane ištinka krachas, nebežinojimas kas bus rytoj pradeda nedominti.

Pats smagiausias jausmas apsikabinti gerą draugą ir smagiai juoktis arba varvinti ašaras į vyno taurę drauge. Jaukiausia, apsikabinti katę ir užmigti. Jautriausia pasileisti dainą  ir suprasti kaip gerai ji atspindi jausmus. Pagrindinis klausimas kiek tai kainuoja: litų, eurų ar dolerių? Kaip kad be pinigų gyvenusi žurnalistė minėjo, kad toks pasirinkimas ekstremalus, bet dalį to gyvenimo bandys sudėti į tipinį gyvenimą. Visgi jau seniai žinoma, kad visko nenupirksi, o žavingasis „nežinia kas bus rytoj“ (nors maža dalis to nežinojimo) tik gardus gyvenimo prieskonis, kurio galbūt nereikėtų atsisakyti!

Kiaušinis

2014.06.07

Optimizmas ir nenumaldomas džiugesys nėra mano kiekvienos minutės palydovai, bet tokio masinio verksmo negirdėjau jau seniai.

Kam egzaminai neduoda ramiai gyvent, kam paranoja dėl Rusijos, visa žiniasklaida persmelkta vien tik verksmo su pagiežos prieskoniais. Labai subtilu. Dvi kategorijos straipsnių ir naujienų tie, kurie visada vargšiukai nabagiukai, arba tie, iš „Stiliaus“ komiksų puslapių, besididžiuojantys savo brangiais skolintais batais, pozuojantys prie nuomoto tviskančio automobilio. Iki gyvo kaulo lietuviška.

Visgi asmeniškai man įdomi tema – šių metų dvyliktokų lemties nuosprendis, turiu omenyje egzaminus. Negailėsiu ir nesmerksiu, nemoralizuosiu ir neteisiu, bet pasidalinsiu pastebėjimais ir priežastiniais – pasekminiais ryšiais, kur link mes keliaujam. Nors mano mokyklos džiaugsmai ir vargai pasibaigę ir beveik pasimiršę, vis gi keista matyt visa tą psichozę. Vajėj egzaminas, vajėj sunku..Taip, egzaminas sunkus, nes jo tikslas sureitinguot ir patikrinti žinias valstybiniu lygiu. Tai ne mokyklinės simpatijos ir antipatijos, kur sužaidžia geranoriškumas ir asmeniniai ryšiai. Kažkam dešimt, nes gražiai dainuoja, kažkam dešimt, nes pažįsta tėvus, o kažkam dešimt nes vaikas gi stengiasi ir štai šitie dešimtukai save mylintys iki pažaliavimo išdidžiai žingsniuoja laikyti egzamino ir obana pamato, kad ne toks gudrutis, likimas žiaurus. Pikta teta iš NEC, kurios tikrai vienintelis tikslas žlugdyti ir griauti likimus, sudarė tokias sudėtingas užduotis. Logika paprasta, jei nesupranti užduotis, daryk gi tą, kurią supranti, o jei nesupranti nieko, pasimokyk ir ateik kitais metais. Žmonės išgyvena karą, vėžį, o čia egzaminą perlaikyt bėda?.

Taip jau realiam gyvenime gaunasi, kad planai neišsipildo. Ryte sudėlioti vakaro planai drastiškai keičiasi, o ką jau kalbėti apie penkmečio planus, kur įstosiu ir ką dirbsiu. Vien nuo pasakymo, kad abitūros egzaminai nulemia ateitį – darosi isteriškai juokinga. Pabaigus filosofiją, mažai vilties, kad dirbsi filosofu. Jei matematiką – tai profesorius matematikos.? Nereikia spangti.

Mes daromės kiaušiniais, treptelim koja kai kažkas nesiseka, ieškom konspiracijos ir piktos tetos ar dėdės už kiekvienos nesėkmės. Kai kažkas ne pagal mus, skyla trapus lukštas ir išbėga visas gudrumas kaip kiaušinio turinys.

Nesugyvenam, nesuprantam ir nebėra stoiškumo nei lašo, jokiam kontekste. Pripažinti klaidas tampa gėdinga ir geriau iki paskutinio ieškoti juodojo kardinolo. Kaltinti įstaigas, Dievą, bosą ar kaimyną vietoj to, kad pasimokyti iš savo klaidų ir prisipažinti - aš juk ne visažinis.

Gaila, kad įrašą baigiu taip būdingais ir madingais paburbuliavimais, bet ar gi sėkmė nesislepia už sugebėjimo būti chameleonu ir derintis prie aplinkos, ieškant naujų galimybių.?  Ironiška, bet gi būna ir taip, kad vingiuotas kelias atveda prie didesnės laimės nei tiesus, sakau tiek tau žalias dvyliktoke, tiek tau pikta kaimyne, tiek sau, kai apninka juodos mintys.

Pabaigai cituoju artimo žmogaus žodžius: „Nebūk kiaušinis, būk vyras“.